Jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, kuriuo yra apdovanojami asmenys, pasižymėję uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje tarnyboje ar visuomeninėje veikloje.
DELFI kalbintas medikas pasakojo nesitikėjęs tokio pripažinimo, tačiau iššūkių nestokojančiame darbe išgirsti gerą žodį – patiktų kiekvienam.
„Malonu buvo ne tik apdovanojimą atsiimti, bet ir greta Prezidentės pastovėti“, - nusijuokė jis.
Į priekį veja progresas
Šioje srityje A. Matukevičius dirba jau nuo 1981 m.
„Neurochirurgija man atrodė pati sunkiausia ir tuo pati įdomiausia. Sovietiniais laikais ne atlyginimai paskatindavo rinktis sritį. Mano abu tėvai buvo medikai – tėtis neurochirurgas, o mama – radiologė, rentgenologė. Gal ir man tai į kraują įaugę“, - svarstė jis.
Gydytojas pasakojo, kad jo darbui didelę įtaką daro technologijų progresas.
„Mūsų neurochirurgijos sritis labai priklausoma nuo technologijų, jų naudojame labai daug. Darbas anuomet ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Labai pasikeitė diagnostika. Anksčiau nebuvo nei kompiuterių, nei magnetinių aparatų. Būdavo daug spėlionių, kas darosi paciento galvoje, kuri iš visų pusių apgaubta kaulu. Atlikdavome tyrimus, kurie jau nebetaikomi – encefalografija, ventrikulografija ir kiti, kurie tik netiesiogiai parodydavo, kad galbūt galvoje yra problemų. Būdavo tiriamieji kaukolės atidarymai ir netiesioginiu būdu ieškoti, ar yra patologija. Šiandien neurochirurgas nepradės operacijos nežinodamas tikslios diagnozės – kur, kas yra, ką reikės daryti“, - sako jis.
A. Matukevičius tęsė, kad operacijas labai palengina galingi mikroskopai, intraoperaciniai kompiuteriai, magnetai, ultragarsas, siurbliai.
„Mano karjeros metu atsirado šuntuojančios operacijos vandenės gydymui, anksčiau buvo nežinoma, ką daryti, kaip padėti pacientui. Angiografinis endovaskulinis gydymas labai naudingas, kai per kraujagyslę „ateinama“ iki paciento smegenų. Tiek galvos, tiek nugaros smegenys atsakingos už daug įvairiausių viso organizmo funkcijų. Operacijų metu privalai išsaugoti smegenų struktūras, jų nepažeisti. Reikia smulkmeniškumo ir rasti kompromisą – pagydyti pacientą ir kiek galima mažiau jam pakenkti, šalinant patologiją“, - pasakojo pašnekovas.
Kauno klinikų Vaikų neurochirurgijos skyriaus vadovas vardijo, kad jo darbe nestinga sunkių patologijų, o vaikų atveju – dažnai tai būna įgimta patologija, tad ne visada gamtos sukeltus defektus galima sutaisyti iki galo.
„Kartais pavyksta tik padėti prisitaikyti, palengvinti gyvenimą. Ne visada galime padėti onkologinių ligų atveju. Būna ir labai sunkių traumų ar kraujagyslių ligų, po kurių pacientai lieka invalidizuoti ar net neišgyvena. Darbas nėra lengvas, iššūkių turime kasdien.
Suaugusiųjų neurochirurgai dažniausiai būna pasidalinę sritimis – stuburo, nugaros smegenų, smegenų kraujagyslių specialistai, smegenų onkologai. O vaikų neurochirugai gydo viską, patologijų labai daug – nugaros smegenų išvaržos, smegenų vandenė, Arnold-Chiari sindromas ir kt. Tokiems mažiesiems pacientams per gyvenimą tenka ištverti daug operacijų, jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, kai kurie lieka invalidizuoti, deja. Tačiau kad ir lieka vaikas vežimėlyje, džiugu širdy, kai vaikas gali kalbėti, protauti“, - atvirai pasakojo gydytojas.
Jis įsitikinęs, kad ateityje jo sritis dar tobulės ir tai dar labiau pasitarnaus pacientų gyvybėms ir gyvenimo kokybės gerinimui.
Paklaustas, ar neviliojo karjera užsienyje, gydytojas atsakė neigiamai. To paslaptis slypi medicinoje.
„Mano karjeros pradžia – sovietiniais laikais. Tada sukūriau šeimą. Patiko man dirbti Lietuvoje, likau čia ir esu tuo patenkintas. Kiekvienam nė nereikia studijuoti medicinos, tokie polinkiai ir sugebėjimai labai individualūs. Tačiau medicina – vienas įdomiausių mokslų pasaulyje. Jei reikėtų dar kartą rinktis – rinkčiausi tą patį. Kasdien susiduriu su vis kitokiais žmonėmis, skirtingais pacientais – nuobodu tikrai nebūna. Visąlaik viskas nauja ir įdomu. Kaip ir kriminalistai ieško nusikaltėlių, taip ir mes ieškome pasislėpusios ligos“, - reziumavo pašnekovas.
