Kanados mokslininkai nustatė ir sukatalogavo 79 retus genetinius sindromus, kurių pagrindinis simptomas yra nutukimas. 30 viršijantis kūno masės indeksas laikomas nutukimu. Tai reiškia, kad svoris didesnis už konkrečiam ūgiui laikomą sveiku.

Nors mokslininkai orientavosi į retus genetinius sindromus, jų darbas padės milijonams žmonių visame pasaulyje, kurie nesugeba kontroliuoti savo svorio dėl priežasčių, neturinčių nieko bendro su genetika.

„Jeigu žinote geną ir to geno funkciją, tuomet žinote, kuris biologinis mechanizmas yra su defektais“, – teigia vienas iš tyrimo autorių Davidas Meyre’as, dirbantis docentu McMaster universiteto Medicinos mokykloje Ontarijuje (Kanada). Pasak jo, šios nutukimo genetikos žinios gali būti taikomos įprastesnėms šios ligos formoms.

Puiki to iliustracija – leptinas. Tai hormonas, kurį gamina riebalų ląstelės ir kurio dėl genetinių mutacijų kai kurių žmonių organizmuose trūksta. Už „sotumo hormono“ gamybą atsakingas genas – o leptinas būtent toks ir yra – pirmą kartą nustatytas 1990 metais. Nuo tada žinios apie šį geną pakeitė mūsų supratimą apie riebalų ląsteles ir tai, kaip gali didėti svoris.

Vienas iš milijono

„Priežastis, kodėl mes tai tyrėme, yra labai paprasta, – sakė D. Meyre’as. – Kiekvieną kartą, kai rašiau mokslinį straipsnį ir aprašinėjau tai, ką mes žinome apie nutukimo genetiką, neturėjau duomenų bazės.“

Tad vieną dieną mokslininkas nusprendė surašyti duomenų bazę pats, mat įtarė, kad 20-30 žinomų genetinių sindromų gali būti toli gražu negalutinis skaičius.

„Šiam tyrimui mes sutelkėme dėmesį į monogenines nutukimo formas“, – teigia D. Meyre’as. Mokslininkas paaiškino, kad monogeninės formos reiškia, kad jeigu turite vieną mutaciją, jums išsivysto liga.

„Tai nereiškia, kad jums išauga rizika, tai yra šimtaprocentinė garantija, kad jums išsivystys liga“, – neabejoja D. Meyre’as. Pavyzdžiui, Huntingtono ligą – progresuojantį smegenų sutrikimą, kuris lemia nekontroliuojamus judesius ir gebėjimo mąstyti praradimą – sukelia vienintelė paveldėta geno mutacija.

Mokslininkas pastebi, kad monogeniniai nutukimo sindromai yra labai reti. Tokie reti, kad kartu gali sudaryti tik apie 0,5 procento Kanados nutukusių žmonių. Atskirai kai kurie šių sindromų pasitaiko vienam iš milijono gimusiųjų.

Kanados Statistikos departamento duomenimis, apie 20 procentų suaugusių kanadiečių priskiriami nutukusių kategorijai. Jungtinėse Amerikos Valstijose Ligų kontrolės ir prevencijos centras nutukusiems priskiria daugiau nei trečdalį visų amerikiečių. Su nutukimu siejamos tokios sveikatos problemos kaip insultas, infarktas, II tipo diabetas, kai kurios vėžio formos, kai kurios dažniausiai pasitaikančios išvengiamų mirčių priežastys.

D. Meyre’as su kolegomis iš McMaster universiteto ir Britų Kolumbijos universiteto peržiūrėjo septynias duomenų bazes. Mokslininkų komanda laikėsi sisteminės mokslinės literatūros peržiūrėjimo strategijos, kai kiekvienam straipsniui teko dvi nepriklausomos peržiūros. Iš viso mokslininkai peržiūrėjo 161 straipsnius ir mokslinėje literatūroje aptiko 79 nutukimo sindromus.
„Mano intuicija manęs nepavedė“, – džiaugėsi D. Meyre’as.

Monogeniniai nutukimo sindromai ne tik genetinį defektą paverčia nutukimu, bet ir sukelia papildomus sutrikimus, tokius kaip protinė negalia, charakteringi veido bruožai, inkstų ligos ir širdies apsigimimai.

Iš 79 nustatytų sindromų, devyniolikai būdinga tokia genetika, kad paprastas laboratorinis tyrimas gali patvirtinti ligą. Dar vienuolika buvo iš dalies išaiškinti, kiti 27 buvo susieti su chromosomų lygmeniu. Kalbant apie likusius 22 sindromus, mokslininkai vis dar nenustatė už juos atsakingų genų.

„Genų identifikavimas labai svarbus šeimoms“, – neabejoja D. Meyre’as. Jis paaiškino, kad kai kurie labiausiai paplitusių sindromų buvo gydomi hormonu, kuris labai teigiamai paveikia simptomus. Jeigu būtų išsiaiškinta kiekvieno šių sindromų genetika, tai leistų mokslininkams rasti ar sukurti tinkamą gydymą.

„Mes taip pat tikimės, kad mūsų tyrimas padės gydytojams atpažinti šiuos simptomus“, – sakė D. Meyre’as. Kadangi per visą savo karjerą gydytojai gali susidurti vos su vienu, gal dviem pacientais, turinčiais šiuos sindromus, dažniausiai dėl žinojimo ir informacijos trūkumo šios ligos lieka neatpažintos ir pacientai nesulaukia pagalbos. Be to, šie rezultatai padės mokslininkams geriau suprasti genus ir molekules, kurie svarbūs nutukimui.

Suprasti, kas įprasta, aiškinantis tai, kas reta

Nacionalinės genetikos konsultantų draugijos prezidentė Mary Freivogel mano, kad šio tyrimo stiprioji pusė yra jo išsamus pobūdis.

„Vienas tyrimo trūkumas yra tai, kad kai kurie šių nutukimo sindromų yra reti, todėl autoriai negalėjo nustatyti kaip dažnai pasitaiko šis sindromas bendroje populiacijoje, taip pat nustatyti ir tai, kiek patikima apie sindromą pateikta informacija“, – sakė naujame tyrime dalyvavusi M. Freivogel.

Pasak mokslininkės, dauguma nutukimo atvejų JAV nėra sindrominiai. Pasak jos, didžioji dauguma šių atvejų yra „poligeniniai ir daugiaveiksniai“, o tai reiškia, kad juos nulėmė daugelio genetinių veiksnių, taip pat aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnių, derinys.

Profesorius Philas Bealesas, vadovaujantis Genetikos ir genomų medicinos mokyklai Londono universiteto koledže, taip pat pagyrė šio tyrimo išsamumą ir pareiškė, kad „autorių metodologija atrodo pakankamai pagrįsta“.

Naujajame tyrime nedalyvavęs Ph. Bealesas taip pat neslėpė pasitenkinimo, kad kažkas atnaujino šią „specializuotą nutukimo kategoriją“. Vis dėlto, jis nesutinka su D. Meyre’o ir jo bendraautorių pasiūlyta rekomendacija kiekvienai ligai suteikti ją atradusio mokslininko vardą.

„Tai pasenęs suvokimas, jis nenaudingas“, – įsitikinęs Ph. Bealesas, kuris pastebėjo, kad DiGeorge sindromas – bendras genetinis sutrikimas, pasireiškiantis kognityvinėmis ir kitomis medicininėmis komplikacijomis – dabar vadinamas Deletion22 sindromu. Pasak Ph. Bealeso, taip kur kas naudingiau žiūrėti į ligą.

Vis dėlto, jis pripažįsta, kad atliktas darbas yra vertingas.

„Manau, kad tokio pobūdžio katalogas vertingas tuo, kad tai puikus šaltinis mokslininkams, kurie domisi to, kas reta, ekstrapoliavimu į tai, kas įprasta. – sako Ph. Bealesas. – Monogeniniai sutrikimai turi neišnaudoto potencialo atskleisti mechanistines įžvalgas (ir galimai naujus gydymo būdus) bendro (nesindrominio) nutukimo atvejais.“

Naujajame tyrime nedalyvavęs daktaras Liamas R. Brunhamas, dėstantis mediciną Britų Kolumbijos universitete, sakė, kad labiausiai įsimintinas atradimas gali būti tai, kad iš visų 79 nutukimo sindromų žinomas tik ketvirtadalio jų genetinis pagrindas. Todėl, pasak jo, labai tikėtina, kad egzistuoja „didelis kiekis informacijos apie nutukimo genetiką, kurią dar reikia išsiaiškinti“.

Naudodamasis leptino pavyzdžiu, L. R. Brunhamas sakė, kad galima dar daug ko išmokti apie nutukimo biologiją net ir iš vieno vienintelio geno. „Tai rodo, kad likusių nutukimo sindromų genetinės bazės išaiškinimas duos didžiulę pažangą mūsų supratimui apie nutukimą, kas gali pastūmėti naujų gydymo ir prevencijos galimybių link“, – sakė L. R. Brunhamas.

***

Užduokite rūpimus klausimus ginekologei, kuriuos atsakysime tiesioginėje DELFI konferencijoje balandžio 26 d. 11 val.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (29)