Kaip „Atgimimui” pasakojo VšĮ Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centro (VPSRC) direktorė Rūta Lukošaitytė, finansavimas centrui šiemet buvo nutrauktas be jokio įspėjimo ar paaiškinimo. Nors Vilniaus miesto savivaldybė dar 2005-aisiais įsipareigojo finansuoti atlyginimus darbuotojams (12 etatų) ir netgi planavo kasmet didinti paramą, tačiau kovo mėnesį nauja, pačios Savivaldybės parengta sutartis pasirašyta nebuvo.
Anot VPSRC direktorės, Socialinės apsaugos departamento direktorius Regimantas Paulionis sutartį „sąmoningai paima ir atideda į šalį“. Liepos 9-ąją prie Savivaldybės susirinkę protestuotojai bandė atkreipti visuomenės dėmesį į valdininkų savivalę ir elementarių finansinių įsipareigojimų nevykdymą bei sulaukti valdininkų pasiaiškinimo. Nieko panašaus pasiekti nepavyko. R.Lukošaitytė abejoja, ar lėšų taupymas yra tikroji finansavimo nutraukimo priežastis, mat kitiems Savivaldybės įsteigtiems panašiems centrams piniginių problemų neiškilo.
Savivaldybė nieko neaiškina
Mūsų savaitraštis teiravosi reabilitacijos centro direktorės, ar tikrai taip visiškai be priežasties ir paaiškinimo buvo nutrauktos lėšos jų įstaigai. „Yra sutartis, kur jie (Savivaldybė – R.N.) įsipareigoja išlaikyti 12 etatų šitai programai įgyvendinti. O mūsų patalpas įsipareigojęs išlaikyti centro steigėjas VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“. Iki šiol viskas vykdavo sklandžiai, šiemet Savivaldybė, kaip ir kasmet, atsiuntė mums jų pačių parengtą sutartį su įrašyta suma, kurią aš pasirašiau ir atidaviau“, – pasakojo R.Lukošaitytė. Tačiau, pasak jos, pinigai nebuvo pervesti nei po savaitės, nei po dviejų. Direktorė skambino Socialinių reikalų departamento direktoriui, kuris nuramino ją, esą viskas gerai ir pinigai bus pervesti, tad ji tuomet patikėjusi, jog tai paprasčiausios techninės kliūtys.
Tačiau pinigai taip ir nebuvo pervesti. Gegužės mėnesį centro vykdoma psichosocialinės reabilitacijos programa buvo nutraukta, nes paprasčiausiai nebeliko iš ko mokėti darbuotojams atlyginimus, o „Sodra“ areštavo tuščią VPSRC sąskaitą. R.Lukošaitytės teigimu, atsakingi Savivaldybės pareigūnai neatsakė nei į vieną jos kreipimąsi dėl nutraukto finansavimo. Regimantas Paulionis, kurio parašo kaip tik ir laukia VPSRC, nerado laiko pasikalbėti ir su „Atgimimo“ žurnalistais. Trumpai pakalbinti pavyko tik jo pavaduotoją Audronę Čibirienę, kuri, vos tik išgirdusi pokalbio temą, akivaizdžiai susinervino. Valdininkė sako, esą šiuo klausimu jau daug prikalbėta, viskas yra sprendžiama ir ji neturinti ką nauja pasakyti, bei pridūrė, kad „visi turi vykdyti savo įsipareigojimus, taip pat ir VPSRC direktorė“.
R.Lukošaitytė teigė nesuprantanti, ką A.Čibirienė norinti tuo pasakyti, nes esą centras sąžiningai vykdė savo įsipareigojimus kasmet aptarnauti 120 klientų ir net nutraukus finansavimą dar kurį laiką teikė paslaugas. Paklausta, ar jaučia, kad Savivaldybėje kas nors būtų sprendžiama, centro direktorė atsakė, jog pastaruoju metu ji gaunanti prašymus atsiųsti įvairias ataskaitas, kurios jau kartą buvo pateiktos. „Atgimimo“ žiniomis, šiuo metu Savivaldybėje yra sudaryta darbo grupė VPSRC veiklai įvertinti. Liepos 22-ąją ji pateiks departamento direktoriui ataskaitą, po kurios K.Paulionis neišvengiamai turės padaryti vienokį ar kitokį sprendimą dėl centro finansavimo. Klausimas tik, ar departamentas gali spręsti šį klausimą, nes, anot R.Lukošaitytės, tai, kad Savivaldybė turi tapti VPSRC dalininke, buvo politinis, Savivaldybės tarybos padarytas sprendimas.
Užkliuvo renovuotas pastatas
Aukščiausi Socialinių reikalų departamento valdininkai nematė reikalo bendrauti su žiniasklaida, bet kai ką pavyko išsiaiškinti kreipusis į departamentui pavaldaus Socialinės paramos skyriaus direktorę Rasą Laiconienę. Paklausta, ar apskritai departamentas turėjo teisę nevykdyti Savivaldybės tarybos priimto politinio sprendimo, R.Laiconienė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu yra „ypatingos sąlygos, finansavimas sutrikęs, nustatomi nauji prioritetai“. Ji pripažino, kad įstaigas visuomet labiausiai vargina nežinomybė, todėl sprendimas turi būti priimtas kaip galima greičiau. Valdininkės teigimu, liepos pabaigoje departamentas, turėdamas darbo grupės išvadas ir „tardamasis su VPSRC darbuotojais“, turės nuspręsti, ar mažinti lėšas centro finansavimui.
Psichosocialinės reabilitacijos centro direktorė teigė nebijanti lėšų mažinimo.
„Mažinate finansavimą? Mažinkite ir mums. Bet nežudykite to, kas padaryta.” Ji teigė galinti tik apgailestauti, kad Socialinių reikalų departamentui dabar vadovauja žmonės, visiškai nesigaudantys psichosocialinių paslaugų srityje.
Kita vertus, R.Lukošaitytė užsiminė apskritai įtarianti, kad lėšų taupymas yra tik dingstis, o tikrasis šitokio “nepaaiškinamo vilkinimo” tikslas yra visai kitoks. “Kol mes iš struktūrinių fondų nerekonstravome šio pastato, kuriame dabar esame įsikūrę, tol nebuvo problemų”, – sako ji. Direktorė teigia, kad, kalbėdama su Savivaldybe ir aiškindama, jog sutinka su mažesniu finansavimu, kartais sulaukianti tiesioginių klausimų, “ar ne per daug kvadratų” užima jos vadovaujamas Psichosocialinės reabilitacijos centras. Anot R.Lukošaitytės, „atsirado naujas gražus pastatas gražioje vietoje ir staiga susirūpino Savivaldybė”.
Valdininkai nemoka skaičiuoti?
Pakalbinome Daną Migaliovą, bendrijos „Viltis“, kuri rūpinasi sutrikusios raidos žmonių lygiateisiškumu ir atstovauja jų bei jų artimųjų interesams, pirmininkę. Pasak jos, Vilniuje, kuris iki šiol garsėjo kaip vienas pažangiausių psichosocialinės pagalbos srityje, ėmė vykti tiesiog „protu nesuvokiami dalykai“. Anot D.Migaliovos, Savivaldybėje priimami nelogiški sprendimai, skriaudžiantys tuos, kurie negali pakovoti už savo teises, ir VPSRC yra ne vienintelis pavyzdys. „Jeigu psichosocialines paslaugas teikiančios įstaigos nedirba, tai kažkas iš šeimos narių turi mesti darbą ir prižiūrėti savo šeimos narį, kuriam reikia pagalbos. Vadinasi, atsiranda dar vienas pašalpos gavėjas.“ Šiuo atveju taupymas, kuriuo prisidengia Savivaldybės valdininkai, yra paprasčiausias nemokėjimas skaičiuoti, sako D.Migaliova.
VPSRC direktorė R.Lukošaitytė pasakojo apie jų centre teikiamas modernias paslaugas, kurios kaip tik ir padeda įsilieti žmogui į normalų gyvenimą, atkurti jo gebėjimus, kurie regresuoja gulint ligoninėje. „Pagulėjęs ligoninėje kelis mėnesius bet kuris žmogus praranda elementarų gyvenimo ritmą, nutrūksta visi socialiniai ryšiai. Tas gulėjimas padaro iš žmogaus salotą.“
Centro idėja, anot direktorės, yra atkurti žmogaus savarankiškumą ir suteikti reikiamą pagalbą jo neizoliuojant. Pasak R.Lukošaitytės, šios paslaugos „perspektyvios ne tik finansiniu aspektu, t.y. mokesčių mokėtojams jos pigiau kainuoja, bet ir pats žmogus gyvena visavertiškesnį gyvenimą, turi galimybę integruotis“. Ji atkreipė dėmesį, kad centras suteikia informaciją bei pagalbą psichinių sutrikimų turintiems žmonėms ir jų artimiesiems. Nors tokių paslaugų nauda visuomenei yra neabejotina, tačiau „parodyti žmonėms rezultatą yra gana sudėtinga, nes jis pasiekiamas ne per du mėnesius, o per kelerius metus“.
Neracionali fobija
D.Migaliovos teigimu, nors psichiškai neįgalūs žmonės dažniausia negali būti iki galo savarankiški, tačiau jie mielai dirba nors ir už minimalų atlyginimą ir paprastai būna net atsakingesni už kitus darbuotojus. Ji sako, esą nuostata, kad „tokius žmones“ reikia uždaryti į pensionus ir teikti jiems brangiai kainuojančias ir menkai naudingas paslaugas, gimsta iš nemąstymo apie žmogaus gyvenimo kokybę. D.Migaliova apgailestavo, kad tokios paslaugos, kokias teikia VPSRC (o tai yra tik dalis visavertės psichosocialinės reabilitacijos programos), Lietuvoje yra ne norma, o išimtis. Tik retas psichikos sutrikimą turintis žmogus gali tomis paslaugomis naudotis ir grįžti į normalų gyvenimą, o jų artimieji – dirbti ir mokėti valstybei mokesčius.
Nors pikete prieš nepaaiškinamą Savivaldybės elgesį dalyvavo ir kai kurie VPSRC klientai, vis dėlto jie stengėsi išvengti kontakto su žiniasklaida. Nenuostabu, nes, pasak R.Lukošaitytės, Lietuvos visuomenėje iki šiol tvyro sunkiai paaiškinama psichiškai neįgaliųjų baimė: „Jeigu tik išgirsta darbdavys, kad žmogus turi psichikos sutrikimų, jis iš karto jį atleidžia.“
Direktorė atskleidė, kad kai kurie jų centro klientai sėkmingai dirba, slėpdami nuo aplinkinių savo negalią. Kartais jų uždarbis netgi porą kartų viršija jiems specializuotą pagalbą teikiančių Psichosocialinės reabilitacijos centro darbuotojų atlyginimą. „Yra ir žinomų visuomenėje veikėjų, kurie turi psichinių sutrikimų, tačiau nedrįsta to viešai pripažinti, bijodami galimo psichologinio visuomenės spaudimo“, – apgailestavo ji.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Valstybė ir Bažnyčia: atskirtos, bet neišskiriamos
Prezidentės inauguracija – Arkikatedroje, Vilniaus rajono savivaldybės
taryboje – Kristaus Karaliaus intronizacija. Valstybės ir Bažnyčios
santykius narplioja Andrius Raskazovas.
Sveikatos paslaugos tampa iššūkiu
Vyriausybė pritarė Sveikatos sistemos pertvarkos metmenims, kuriuose
numatoma, kad bus mažinamas ligoninių skaičius, bet stiprinama pirminės
sveikatos sistemos priežiūros grandis. Žadama, kad trejus metus sistemoje
vyksiantys pakeitimai ateityje užtikrins gydymo kokybę. Kaip tai įmanoma,
kai šalyje mažėja finansavimas sveikatos apsaugai? Ar tai reikš, kad už
gydymą reikės prisimokėti? Ar visi ateityje jį galės įpirkti? Daugiau apie
tai, Džinos Donauskaitės surengtoje diskusijoje.
S.Daukanto aikštėje – nelengva duona
Indrė Makaraitytė
Ši politinė vasara – viena iš karščiausių. Ne tik dėl naujos šalies
vadovės, bet ir dėl valdančiosios koalicijos problemų.
Naujajai šalies vadovei – iššūkis po iššūkio. Išvykusi į pirmuosius
užsienio vizitus, Dalia Grybauskaitė pirmiausiai priekaištų iš užsienio
kolegų sulaukė dėl Nepilnamečių apsaugos nuo kenksmingos informacijos
įstatymo formuluočių.
Grįžus – galvosopis dėl teisės aktų, turinčių keisti jėgų santykį „Leo LT“.
Laikas nuo žodžių pereiti prie darbų
Kitą dieną po Natalijos Estemirovos žūties „Atgimimas” pakalbino jos
draugę ir kolegę, žinomą žurnalistę Oksaną Čelyševą, 2006 m. gavusią
„Amnesty International” apdovanojimą už pavojingą gyvybei žurnalistiką,
kuri tuo metu dar viešėjo Vilniuje. Žurnalistę kalbino Neringa Lašienė.
Interesai susidūrė siauroje gatvelėje
Miesto gyventojus šią vasarą nustebino Vilniaus savivaldybės
eksperimentas. Verkių gatvėje įrengus dviračių taką, dalis vilniečių
priversti dusti kamščiuose.
Dviratininkai dėl tokio pakeitimo tik apsidžiaugė, o štai Balsių
gyventojai pasipiktino ir netgi įžvelgė galimą stambiojo verslo interesų
poveikį tokiam Savivaldybės sprendimui. Kieno interesai susikirto siauroje
gatvelėje, aiškinasi Rasa Navickaitė.
