Moteris tikina, kad toks apvaisinimo būdas lėmė, kad jos vaikai yra itin gabūs ir pasitikintys savimi.
– Kada pradėjote nerimauti, kad negalite susilaukti vaikų?
– Iš pradžių vaikų nenorėjome, todėl tapusi nėščia pasidariau valymą. O kai jau pradėjome norėti, tuomet man buvo 25-eri, nėštumas pradėjo vystytis ne vietoje – kiaušinėlis užstrigo kiaušintakyje ir jį užkimšo. Teko jį šalinti. Kodėl įvyko tokia komplikacija, sunku pasakyti. Gal buvo kaltas ir patirtas abortas. Šiaip ar taip po to pastoti pasidarė labai sunku. Prasidėjo tikri kryžiaus keliai. Išbandžiau tiek aplinkinių būdų, kad dabar, kai girdžiu negalinčių pastoti šeimų istorijas, iškart patariu galvoti apie dirbtinį apvaisinimą.
Ko tik aš nedariau – praėjau kineziterapiją, skausmingą kiaušintakių masažavimą pro makštį, pilvo šildymą, lidazę, kuri iš esmės taikoma gražiam randų gijimui, sąaugų profilaktikai ir sąauginio nevaisingumo atveju. Man buvo padarytos dvi laparaskopijos, prapūtė vieną likusį kiaušintakį, tačiau niekas nepadėjo.
– Kiek laiko visa tai bandėte?
– Kamavausi kokius penkerius metus. Tik 34 metų atsidūriau Vaisingumo centre. Jau pirmas dirbtinio apvaisinimo bandymas buvo sėkmingas. Mat neturėjau jokių problemų su gimda. Kitos pastoja ir iš antro, trečio karto. Šių procedūrų paklausa labai didelė, užtenka pasiklausyti, apie ką kalba susirinkę žmonės per gimtadienius, tačiau viešai apie tai nekalbama. Neretai jie taip pat būna jau viską išbandę ir iš medikų sulaukia tik absurdiškų patarimų. Pavyzdžiui, išvykti atostogauti atskirai ir susitikti su nauja aistra. Arba jei vyras, tarkime furistas, esą viskas aišku: jis daug sėdi, todėl spermos kokybė bloga, jam reikia pasportuoti ir viskas bus gerai. Aš tokiais atvejais sakau, kad nėra ko gaišti laiko tokiems patarimams, nes metai bėga. Jeigu yra kokia nors patologija, natūraliai pastoti nėra jokių šansų. Esu girdėjusi apie įvairius atvejus. Viena šeima, turinti jau suaugusią dukterį, niekaip negalėjo susilaukti antro vaiko. Pasirodė, kad dėl kontraceptinės spiralės suplonėjusi gimdos sienelė – nėra už ko užsikabinti vaisiui. Moteriai teko ilgai gydytis...
– Kiek jūsų šeimai kainavo visi šie bandymai?
– Klinikoje dirbtinis apvaisinimas vienam vaikui kainavo apie 15 tūkst. litų. Dar kokie 7 tūkst. litų susidarė per ankstesnius aplinkinius ieškojimus. Tiksliai paskaičiuoti sunku, nes pradėjome šiuos bandymus dar tuomet, kai net litų nebuvo, atsiskaitinėjome talonais, o visur eiti tekdavo su kyšiais.
– Ar svarstėte įsivaikinimo galimybę?
– Kaip vyksta dirbtinis apvaisinimas?
Mano atveju viskas buvo labai paprasta. Reikia apie porą savaičių pagerti hormonų, kad užaugtų kiaušinėliai, tuomet narkozės metu jie išimami, mėgintuvėlyje apvaisinami vyro sperma ir po kelių dienų grąžinami į gimdą. Tuomet laukiama, ar „užsikabins“.
– Ar galėtumėte sakyti, kad šiuos vaikus mylite labiau negu jie būtų gimę natūraliai?
– Nežinau, kaip būtų buvę kitaip. Žinoma, tai neapsakomas džiaugsmas. Kai jų nėra, atrodo, kad nėra dėl ko gyventi. O kai atsirado, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tik gaila, kad ne visos šeimos gali sau tai leisti, nes mūsų valstybė dirbtinio apvaisinimo paslaugų nekompensuoja. Žinau, kad šeimos dažnai vyksta į Latviją arba Estiją, kadangi ten pigiau. Mat valstybė dalį šių paslaugų kainos kompensuoja. O kas turi pinigų, renkasi Ukrainą. Ten amerikiečiai yra investavę į gerą aparatūrą, paslaugos ten labai brangios – kiek pas mus litais, pas juos doleriais ar net eurais, bet suteikiama 90 proc. sėkmės garantija ir netgi gali garantuoti kūdikio lytį. Jau žinome ne vieną šeimą, kuri iš Ukrainos grįžo su vaiku. Pas mus šis procentas, jei gerai atsimenu, svyruoja apie 50 proc. Kai Lietuvoje nepavyksta vieną, antrą, trečią kartą, nežinia, kur pigiau...
– Ką galite papasakoti apie savo vaikus?
– Jie niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų, abu labai bendraujantys, visur dalyvauja, labai imlūs. Sakyčiau, savo vystymusi jie netgi lenkia bendraamžius. Jau devynių mėnesių iš jų buvo galima išgirsti pirmuosius žodžius – atsimenu, sakydavo „koja“, „ranka“. Vis dėlto į juos genetiškai sudėta viskas, kas stipriausia. Juk mėgintuvėlyje išlieka tik stipriausi kiaušinėliai. O kai išeina savaime, negali žinoti, kas užsikabina.
Mūsų mergaitė dar bus tik antrokė, bet mokytoja ja labai džiaugiasi, sako, ji labai gabi įvairiose srityse, taip pat ir matematikoje, dalyvauja jos olimpiadose. Turi puikią atmintį, labai greitai išmoksta eilėraščius. Užtenka mokytojai garsiai perskaityti eilėraštį, o ji jau po kelių minučių gali jį padeklamuoti. Esu jos atmintį ir namie pastebėjusi, o mokykloje tai pasitvirtino. Taip pat lanko muziką, dainuoja. Bendravimo problemų taip pat neturi. Klasėje visi draugai ją apspitę, visi nori su ja bendrauti ir ji su visais labai draugiška. Pasak mokytojos, jaučiasi, kad yra stipraus charakterio, pasitiki savimi – visur eina, visur dalyvauja ir viskas puikiai jai sekasi. Kai mokytojai pasakiau, kad ji apvaisinta dirbtiniu būdu, ši taip pat neatmetė galimybės, kad tokie jos sugebėjimai būtent dėl to.
Sūnus, nors jam penkeri, jau skaito. Su aukle vieną rytą išmoko raideles, o vakare jau pats skiemenavo. Dabar puikiausiai skaito, netgi geriau nei sesė. Įdomiausia, kad net jaučia, kurį skiemenį teisingai kirčiuoti. Jam tai patinka, jo niekas neverčia, pats pasiima knygutę. Dar mes leidžiame jį į ledo ritulį, taip pat jis ir dainuoja su sese, visi kartu dalyvaujame ir „Laumės juostoje“. Aš pati nedirbu: nusprendėme, kad auginsiu vaikus. Juk kiek nuo pat mažens duosi vaikams, kiek į juos investuosi, visa tai vėliau sugrįš su kaupu. Jei dirbčiau, negalėčiau jų visur vežioti ir ugdyti.
Kiek pažįstame kitų dirbtinio apvaisinimo būdu gimusių vaikų, visi jie protingi, aktyvūs. Aštuoniolikos metų jau turi savus verslus, dirba ir užsidirba pragyvenimui, tikrai yra labai protingi.
– Kodėl nusprendėte neslėpti savo vaikų gimimo istorijos?
– Nematau tokios prasmės. Ir vaikams ketiname tai papasakoti, kai sulauks 17-18 metų. Mūsų pažįstami savo dvynukams – dukrai ir sūnui – taip pat pasakė, kai šie sulaukė 18-kos. Jie padėkojo tėvams, kad jų dėka atsirado šitame pasaulyje. O kokiu būdu tai įvyko, jų visai nešokiravo. Pagaliau gal jie patys turės panašių problemų, juk ateina laikai, kai situacija pagal esamas tendencijas dar labiau blogės.
Turime pažįstamus estus, kurie netgi važiavo į Ukrainą, kad išnešiotų surogatinė mama. Ten įstatymai tai leidžia. Moteris pastodavo, bet negalėjo išnešioti iki galo. Du kartus šešių ir septynių mėnesių ji persileisdavo. Tuomet pasakė, kad dar vienas toks kartas ir ji išprotės. Vieną kartą neteko dvynukų, kitą kartą – vieno vaiko. Surogatinė mama jiems išnešiojo dvynukus, dabar jiems jau penkeri. Abu – sveiki, džiaugsmingi, aktyvūs vaikai. Dirbtinis apvaisinimas tik skamba baisiai, iš tiesų nieko baisaus tame nėra. Juk tai tavo ir tavo vyro genai, tiesiog apvaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje – tai vienintelis prievartos aktas. Tačiau iš šio veiksmo išauga puikūs vaikai. Pastebėjau, kad jie ir serga rečiau. Dukrai didžiausia liga buvo kosulys, kai pradėjo lankyti mokyklą.
– Ar gimdėte natūraliu būdu?
– Kiek žinau, gydytojai, išgirdę, kad buvo dirbtinis apvaisinimas, apsidraudžia ir niekam neleidžia gimdyti natūraliai. Aš pati planavau gimdyti natūraliai, bet gydytojas suplanavo Cezario pjūvį. Esą jau ir taip tiek pinigų susimokėjau, kad pastočiau. Jei gimdymo metu kažkas nutiks, turbūt pasmaugtum tą gydytoją. Tačiau sūnų vos ne pagimdžiau pati. Cezario operacija buvo numatyta liepos 9 d., o man liepos 7 d. dieną prasidėjo sąrėmiai, visą naktį pravaikščiojau. Kai ryte atvažiavau į ligoninę, gydytojas buvo įsiutęs, sakė, kad naktį reikėjo skambinti. Dar valanda, ir vaikas jau būtų pradėjęs lįsti. Taigi gydytojai tikrai bijo tokių nėštumų. Pagaliau man ir metų buvo 42.
– Ką išgyvena vaikų negalinčios susilaukti šeimos?
– Būna įvairiai. Žinau šeimą, kuri vaikų negali turėti dėl vyro problemų. Ir jie nusprendė, kad jiems nereikia vaikų, gyvens dėl savęs. Iš pradžių buvo viskas gerai, bet kai perkopė per 40 metų, atsirado trintis. Jie nebežino, ar jų sprendimas buvo teisingas. Moteris bandė su vyru kalbėti, kaip jis reaguotų, jeigu ji pagimdytų vaiką nuo donoro spermos, bet vyras kategoriškai pareiškė, kad svetimo vaiko neaugintų. Dabar moteris atviravo, kad per daug metų nublankus įsimylėjimui, būna dienų, kai gyvenimas atrodo beprasmiškas. Anksčiau jie buvo patenkinti gyvendami sau, o dabar visi pažįstami turi vaikų, anūkų, o pas juos – nieko. Ir amžius jau toks, kad apie vaikus mąstyti jau vėlu.
– Ar kada nors teko susidurti su neigiama visuomenės nuomone Jūsų atžvilgiu?
– Nė karto. Juk žmonės mato vaikus, mato, kad jie niekuo nesiskiria. Kai kuriems iš tiesų keista, kad jie tokie gabūs, draugiški, paslaugūs. Visgi stereotipai egzistuoja, kad jie turėtų būti kažkokie kitokie. Todėl kai kas nors giria vaikus, aš neslepiu, kokiu būdu jie gimė, kad būtų griaunami stereotipai.
