Netikėtai žiaurios Minesotos eksperimento pasekmės

„Kalbant apie valgymo sutrikimus, visada pradedama nuo vadinamojo Minesotos badavimo eksperimento, kuris vyko 1944-1945 m. Eksperimentas, kuriame dalyvavo 36 savanoriai, jauni, jokių fizinių ar psichinių problemų neturėję vyrai, truko 18 mėnesių. Pirmuosius 3 mėnesius buvo stebima, kaip jie maitinasi, koks jų paros kalorijų poreikis. Vidutiniškai jie suvartodavo 3600 kcal. Toliau pusmetį jie gaudavo pusę jiems reikalingų kalorijų kiekio. Buvo siekiama, kad jie netektų maždaug 25 proc. savo kūno masės. Paskutinius 6 mėnesius truko reabilitacijos periodas.

Po 6 mėnesių pusinio badavimo šie žmonės atrodė baisiai. Sumenko ne tik jų riebalinis audinys, bet ir raumenys, taip pat ir tarpšonkauliniai raumenys, padedantys kvėpuoti. Jie visiškai neturėjo energijos, norėjo tik gulėti. Pasikeitė jų fiziologija, iki 40 proc. sulėtėjo medžiagų apykaita, sumažėjo kūno temperatūra, todėl jiems buvo šalta, nes energija nebuvo švaistoma kūno šildymui, sulėtėjo širdies veikla, kvėpavimo dažnis. Pakito ir psichologija – pablogėjo nuotaika, atsirado dirglumas, nuotaikų kaita, kai be priežasties būdavo pereinama į ašaras arba euforiją, smulkmenos išprovokuodavo netikėtus, bet labai stiprius pykčio priepuolius, sumažėjo jų seksualinis potraukis, todėl jie nebenorėjo susitikinėti su savo antrosiomis pusėmis, nors jiems tai buvo leidžiama. Be to, jie norėjo kalbėti tik apie maistą, o antrosioms pusėms, gyvenančioms įprastą gyvenimą, tai buvo neįdomu. Atsirado netgi savęs žalojimo poreikis“, - pasakojo A. Jauniškytė.

Reabilitacijos periodu, kai vyrai jau gavo maisto, prasidėjo persivalgymo priepuoliai, kurie tęsėsi visus 6 mėnesius. Kai kurie savanoriai pradėjo ieškoti maisto šiukšlynuose, bet jo pavalgę jausdavo kalti, kad nusižengė sutarties sąlygoms, todėl kai kurie sukeldavo sau vėmimą, kiti daug sportuodavo. Jie visi buvo tiesiog pasėsti maistu: ėmė kolekcionuoti receptus, pirko kulinarines knygas, įvairius stalo įrankius ir nuolat kalbėjo apie maistą.

Eksperimentas, dietologės teigimu, parodė, kad mūsų kūnas ir psichika labai reaguoja į maisto stygių – ir nesvarbu, ar mes nevalgome todėl, kad maisto trūksta, kad laikomės dietos ar kad tiesiog nespėjame pavalgyti.

Anoreksijos baigtis – 25 proc. pacientų tenka prisitaikyti arba mirti

„Man teko matyti pacientų, kurie atrodė dar baisiau nei šie vyrukai. Gydžiau moterį, sergančią nervine anoreksija, kuri atrodė kaip 50-metė, nors jai buvo vos 35. Šiuo metu ji jau mirusi. Pacientė buvo maitinama per zondą, nes pati valgė visai mažai, jos veido raumenys buvo visiškai sunykę, todėl nebesimatė veide mimikos, kojos buvo tokios plonos, kad ji negalėjo vaikščioti, o stovėjo tik prilaikoma. Tai ši liga iš tiesų baisi. Reikia pripažinti, kad visų valgymo sutrikimų po truputį daugėja, ypač Vakarų šalyse, ir, deja, jų daugės, nes šiandien labai svarbus įvaizdis, kadangi pagal jį pirmiausiai vertinamas žmogus“, - įspėjo medikė.

Nervine anoreksija pasaulyje serga maždaug 1 proc. gyventojų, 95 proc. iš jų – moterys. Ligonių tikslas yra būti kuo liesesniam ir niekada nėra pakankamos ribos – žmogus visada sau atrodo nepakankamai liesas.

Dažniausiai liga prasideda pereinant iš vaikystės į paauglystę, maždaug 13 metų. Tuomet labai keičiasi kūnas – kūno masė padidėja apie 40 proc. Taip pat liga gali pasireikšti pereinant iš vieno gyvenimo periodo į kitą – kai baigiama mokykla ir pradedama studijuoti, moteris pagimdo ir pradeda auginti vaikus, taip pat ją gali paskatinti vaikų išėjimas iš namų. Pagrindinis simptomas – maža kūno masė, kai kūno masės indeksas (KMI) yra 17,5 arba mažiau, tačiau žmogus mato iškreiptą savo kūno vaizdą. Beje, kiti matomi objektyviai. A. Jauniškytė prisiminė turėjusi pacientę, kuri save matė labai storą, nors buvo visiškai išsekusi, o savo seserį dvynę – labai gražią.

50 proc. anoreksikų pasveiksta, 25 proc. sveikata pagerėja, bet išlieka tam tikri simptomai, pavyzdžiui, toliau šiek tiek ribojamas maistas, o 25 proc. nepagydomi. Šie žmonės tiesiog išmoksta gyventi su mažu svoriu ir nenumirti. Retkarčiais jie patenka į reanimaciją, kiti jos išvengia, nes žino, kiek reikia valgyti, kad visiškai neišsektų. Iki 50 proc. pacientų liga gali pereiti į bulimiją, bet pastaroji labiau pagydoma. Iki 10 proc. pacientų miršta, taigi mirtingumas labai didelis. Jei liga tęsiasi ilgai, miršta net iki 20 proc. Vieni užgęsta nuo išsekimo, kiti nusižudo – dažniausiai tai daro labai žiauriai, pavyzdžiui, šoka nuo labai aukšto pastato, kad visiškai sunaikintų kūną.

Kai vienu prisėdimu suvalgomi keli kilogramai sausainių ir dar visa višta

Nervinė bulimija dažnesnis sutrikimas nei anoreksija, ja serga 3-10 proc. žmonių. Liga tipiškai prasideda paauglystėje, maždaug 14-16 metų. Mirtingumas nuo šios ligos kur kas mažesnis. Dažniausiai mirštama dėl elektrolitų disbalanso arba, retesniais atvejais, kai plyšta skrandis. Lietuvoje kasmet miršta maždaug po vieną asmenį, sergantį valgymo sutrikimais.

„Šiuo atveju žmogus ne riboja maistą, bet per trumpą laiką persivalgo. Tai gali tęstis 5 min., 15 min., valandą. Žmogus vienu metu gali suvalgyti tris batonus arba kelis kilogramus sausainių ir dar visą vištą. Vidutiniškai persivalgymo metu suvalgoma nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. kcal, didžiausias aprašytas atvejis – 20 tūkst. kcal. Žmogų apima jausmas, kad jis negali sustoti. Kadangi toks žmogus turi griežtą nuostatą, kiek jis gali sverti, bandoma maisto atsikratyti. 95 proc. atvejų sukeliamas vėmimas, likusiais – žmogus persisportuoja, taip pat vartojami laisvinamieji, rečiau – diuretikai, pasitaiko, kad po persivalgymo žmogus kelias dienas badauja, po kurių vėl persivalgo.

Tuo tarpu paprasto persivalgymo sutrikimo paplitimas nėra žinomas, kadangi jis diagnozuojamas rečiau, nes žmonės daug rečiau kreipiasi į specialistus. Tai sutrikimas, kai reguliariai persivalgoma du kartus per savaitę. Būna, kad persivalgoma ir 15 kartų per dieną. Kaip ir bulimijos atveju, suvalgomas didelis maisto kiekis, bet jo atsikratyti nesiekiama. Natūralu, kad šie žmonės dažniausiai būna nutukę“, - pasakojo dietologė.

95 proc. žmonių svoris po dietų atsistato, iš jų 70-80 proc. tampa netgi didesnis

Ką galima būtų vadinti normaliu valgymu? Pasak A. Jauniškytės, kai valgome tuomet, kai jaučiame alkį. Mat alkis yra signalas, kad mums trūksta energijos, todėl reikia ją papildyti. Tuo tarpu kai valgymas ribojamas, valgoma pagal tam tikras taisykles, o ne instinktyviai, šios taisyklės dažniausiai neatitinka natūralių kūno poreikių. Pavyzdžiui, kai laikomasi nuostatos, kad valgyti reikia 12 val., ir jos laukiama net tuo atveju, jei alkis kankina jau nuo dešimtos, arba valgoma net tada, kai nenorima, alkio ir sotumo pojūčiai išsibalansuoja.

Labai dažnai persivalgymo priepuolį mums gali sukelti tam tikri dirgikliai. Pavyzdžiui, gali būti valgoma dėl emocinio susijaudinimo arba todėl, kad tiesiog po ranka yra maisto. Pastaruoju atveju neretai valgoma atsainiai – kalbant telefonu, žiūrint televizorių ar skaitant laikraštį, taigi valgymas tampa dar viena papildoma veikla, o ne svarbiausiu procesu tuo metu.

„Blogi abu kraštutinumai – kai valgoma griežtai pagal taisykles, visiškai neatsižvelgiant į save, ir kai valgoma bet kada ir bet kaip. Tai vadinama sutrikusiu valgymu. Koks jo paplitimas, išsamių studijų nėra, tačiau, pavyzdžiui, žinoma, kad 55 proc. amerikiečių laikosi dietų, o bent kartą gyvenime laikėsi dietos net 80-90 proc. žmonių. Dieta aš vadinu visus ritualus, kuriuos atlieka žmonės – kalorijų skaičiavimas, maisto produktų ribojimas, viena iš įdomių teorijų – valgyti, kiek telpa į saują, maisto svėrimas, draudimas valgyti saldumynus, nevalgymas po 18 val. - tarsi būtų taip, kad kažkurią valandą išsijungia energijos poreikis, alkio malšinimas vandeniu ir pan.

Pagal statistiką, 95 proc. žmonių svoris po dietų atsistato, iš jų 70-80 proc. per 4 metus svoris tampa netgi didesnis nei iki dietos. Ar mes pirktume vaistą, jei yra tikimybės, kad 95 proc. atvejų jis nepadės? Tuo tarpu dietos tarp žmonių labai populiarios. Tokių žmonių rizika susirgti valgymo sutrikimais padidėja net 8 kartus. Dietų žalą iliustruoja Suomijoje atliktas tyrimas su identiškais dvyniais. Jų polinkis į nutukimą buvo visiškai vienodas. Buvo tirtas labai didelis jų skaičius – per 4000. Tas dvynys, kuris laikėsi dietos, po 25 metų svėrė kur kas daugiau nei antrasis, dietos nesilaikęs“, - aiškino dietologė.

Anot jos, nors dietų šalininkai labai daug kalba apie valią, iš tiesų mūsų apetitą kontroliuoja labai daug hormonų, galintys būti trumpo, vidutinio ir ilgo veikimo. Visi hormonai yra labai susijęs vienas su kitu. Jei vieną dieną mes pavalgome mažiau, po kelių dienų sumažėja vieno ilgo veikimo hormono, kuris slopina apetitą, todėl šis padidėja. Panašių hormonų labai daug ir valios pastangomis jų nesureguliuosi. Hormonų pakitimai randami praėjus net metams po dietos. Todėl geriausia apetito kontrolė – normalus valgymas.

„Kodėl žmonės laikosi dietos? Paprastai dietos ieškoma tuomet, kai yra nepasitenkinimas savo kūnu, o šį nepasitenkinimą sustiprina visuomenės nuomonė, kad žmogaus kūnas yra gražus tuomet, kai jis lieknas. Mokslininkai tyrinėjo Fidži salos, kurios pakankamai izoliuotos. Kol iki jų neatėjo vakarietiška kultūra ir internetas, ten nebuvo nė vieno valgymo sutrikimo, po trejų metu jie jau buvo fiksuojami. Taigi kultūra daro didžiulę įtaką.

Labai dažnai norą mesti svorį išprovokuoja sudėtingos situacijos gyvenime, perėjimas iš vieno etapo į kitą. Dietos metu svoris dažniausia nukrenta ir žmogus kurį laiką džiaugiasi. Tačiau dėl pakitusių apetito hormonų veiklos atsiranda persivalgymo etapai ir didžiulis kaltės jausmas. Kaip sprendimas neretai pasirenkama nauja dieta. Taigi užsisuka uždaras ratas, iš kurio išeiti labai sudėtinga, kadangi čia yra labai daug fiziologijos“, - svarstė A. Jauniškytė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (209)