Dėl kokių ligų ant operacinės stalo gali tekti pragulėti 7-8 valandas

Šiandien chirurgija gali stebuklus – ligos, dėl kurių anksčiau žmonės kamuodavosi visą gyvenimą ar net mirdavo, jos pagalba yra išgydomos. Tačiau net neįsivaizduojate, ką per jas tenka patirti patiems chirurgams ar pacientų artimiesiems.

Vaiką operavo 8 valandas

„Prieš keletą metų mano sūnui darė stuburo ortopedinę operaciją. Dėl įgimto defekto, teko atskirti keturis slankstelius ir vėl juos iš naujo sujungti specialiais varžtais. Tai juvelyrinis darbas, o netikslumai gresia nervų pažeidimu ir paralyžiumi. Ši operacija truko apie aštuonias valandas. Aš pati visą tą laiką laukiau ligoninėje. Maniau, išprotėsiu. Nežinau, kiek žilų plaukų per tą dieną atsirado. Netyčia išgirdau, kad maždaug įpusėjus operacijai sesutės skambino skubiai prašyti mano sūnui kraujo. Kai bandžiau klausti, kas atsitiko, mane ramino, kad tai nieko rimta, taip būna – tiesiog pakraujavo daugiau. Kai pagaliau sulaukiau gydytojo, kuris pranešė, kad operacija pavyko gerai, pasijutau visiškas lavonas“, - iki šiol kaip košmarą buvusią patirtį prisiminė DELFI pašnekovė Irma.

Kita pašnekovė iš sostinės visą naktį prie operacinės pralaukė, kol baigsis tėvo, kuris parkritęs susilaužė petį, operacija. Pasirodė, kad kaulai lūžo taip, kad medikams teko juos juvelyriškai surinkinėti vos ne po dalelę. Operacija truko apie šešias valandas. Kita vertus, chirurgai teigia, kad modernėjant operacinių technikai panašios operacijos trumpėja.

Kuo gali baigtis virškinimo sistemos sutrikimas

Santariškių klinikų I Pilvo chirurgijos skyriaus vedėjui doc. Eligijui Poškui taip pat ne kartą teko operacinėje praleisti 7-8 valandas.

„Iš pilvo ertmės operacijų ilgiausios, ko gera, tos, kai operuojama kasa. Mat šalia jos vienoje vietoje susitinka kasos ir tulžies latakai, skrandis. Jeigu reikia kažką pašalinti, pirmiausiai būtina nutraukti visas šias komunikacijas, t. y. tulžies ir maisto tekėjimo kelius, po to vėl viską sujungti. Tai daryti reikia labai kruopščiai, todėl tokios operacijos gali trukti 5-7 valandas. Jeigu reikia daryti ir kraujagyslių rekonstrukcijas, gali tekti operuoti ir 9 valandas“, - pasakojo medikas.

Kasos operacijos prireikia sergant kasos cistine fibroze, kai dėl kasos latakų užsikišimo sutrinka virškinimo fermentų gamyba ir atsiranda jų trūkumas žarnyne, todėl žarnynu keliaujantis maistas blogai pasisavinamas. Taip pat neretai užsitęsia ir kasos akmenų operacijos. Pačius akmenis pašalinti neužima daug laiko, bet dėl jų kartais susidaro kasos pakitimai, kuriuos operuoti reikia labai juvelyriškai.

Kita grupė ligų, gydomų ilgai trunkančiomis operacijomis, – vėžiniai žarnyno susirgimai. „Ilgiausiai trunka – 7-8 valandas – įvairios žarnyno rekonstrukcijos. Daryti viską reikia labai kruopščiai, nes kiekvienas netikslus žingsnis gali labai brangiai kainuoti tiek pacientui, tiek gydytojui. Būna atvejų, kai pašalinus tarpvietėje pakitusius audinius, pažeistus vėžio, taip pat tenka perkelti odos lopus iš vienos organizmo vietos į kitą. Kai reikia šalinti visą storąją žarną, iš plonosios žarnos daromas rezervuaras, jis sujungiamas su išange, kad žmogus galėtų normaliai tuštintis. Jei tenka šalinti skrandį ir stemplę, turime iš esamų audinių suformuoti naujas struktūras, pavaduojančias šiuos organus. Jas reikia įkelti į tarpuplautį, tarp širdies arba į kaklą, padaryti stemplės jungtį su žarnomis. To nepadarysi per 2-3 valandas“, - aiškino E. Poškus.

Dar viena komplikuota sritis – kepenų persodinimo operacijos. Pažeistos kepenys dažniausiai būna labai priaugusios prie audinių, pačiame organizme yra įvairių fiziologinių, kraujo krešumo sistemos sutrikimų, o tai susiję su dideliu kraujavimu, jei bus pažeistos svarbios struktūros. Vien kepenų išėmimas užima 3-4 valandas. Donorų kepenų įdėjimas trunka tiek pat.

„Ilgai trunkančios operacijos nėra retenybė. Mūsų klinikoje kasdien jų atliekama po 1-2, kartais ir daugiau. Paprastai nuo pradžios iki pabaigos dirba vienas chirurgas. Aišku, jis niekada nebūna vienas, tačiau būtent jis atlieka visus pagrindinius darbus. Retai kada operacijos metu pasikeičia pagrindinis chirurgas. Tai įtemptas darbas, bet kai chirurgas pradeda jį dirbti, žinodamas, kokio ilgumo operacija bus, jo organizmas adaptuojasi. Jis pamiršta viską – kad reikia valgyti, gerti vandenį, nueiti į tualetą, visi šie procesai sustoja. Tik kai operacija pasibaigia, užplūsta nuovargis, tuomet norisi visko. Galiu papasakoti vieną istoriją iš praeities. Santariškių ligoninėje prieš 20 metų langai dar buvo su didžiuliais plyšiais, operacinės buvo blogai šildomos, ligonis būdavo apklojamas antklode, anesteziologas dirbdavo su vilnonėmis kojinėmis, megztiniu po chalatu, slaugytoja taip pat šiltai apsirengusi, o operuojančiam chirurgui prakaitas žliaugte žliaugia. Vis dėlto operacija – didžiulė nervinė įtampa, dėl kurios išskiriami streso hormonai. Tokia situacija alina organizmą, bet tavo kūnas ir smegenys adaptuojasi prie tokio darbo ir tu jį padarai“, - atviravo medikas.

Beje, kuo ilgesnė operacija, tuo didesnis poveikis ir paciento organizmui: didesnis infekcijos, tam tikrų kūno dalių suspaudimo, kvėpavimo sutrikimo, organizmo atšalimo pavojus. Tačiau šiandien jau yra daug priemonių, kurios gali šį poveikį sumažinti. Pasak E. Poškaus, pacientui lašinami šildomi skysčiai, jis pats šildomas specialiais pripučiamais apklotais ir čiužiniais. Pasikeitusi ir narkozė. Anksčiau nubudęs žmogus esą ne visada iš karto pažindavo artimuosius, dabar taikomi įvairūs kombinuoti narkozės būdai – didžiąja dalimi nuskausminama per stuburo smegenis, tuomet reikia kur kas mažiau vaistų atjungti sąmonei.

7 valandas operavo V. P. Andriukaitį

E. Poškui teko daug valandų praleisti operacinėje ir operuojant eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį. Operacija truko beveik 7 valandas.

„Gruodžio mėnesį pajutau nedidelius skausmus viršutinėje pilvo dalyje. Prieš dvejus metus man buvo įtarta, kad inkstuose yra cistos, todėl galvojau apie elementarų dalyką – inkstų akmenligę. Nieko neįtardamas, kad procesai gali būti kasoje. Pagalvojau, kad kai sausį būsiu Lietuvoje, pasitikrinsiu inkstus. Išankstinė diagnozė buvo labai sukrečianti, ji turi prastas prognozes. Tuomet turėjau svarstyti, kaip man elgtis. Tuos tris mėnesius buvau vidinėje tyloje. Tačiau kai po biopsijos paneigėme pirminę diagnozę, ji pasidarė švelnesnė, iškart priėmiau sprendimą ryžtis operacijai, kuri yra labai rizikinga“, - atviravo politikas.

Jis prisipažino, kad reabilitacijos periodu jam prireiks gastroenterologų, endokrinologų ir dietologų patarimų, kadangi jo „virškinamojo trakto kontrukcija jau yra ne tokia, kokią Dievas davė“.

Ilgiausiai medikui teko operuoti 15 valandų

Santariškių klinikų Neurochirurgijos skyriaus vedėjas Robertas Kvaščevičius teigė, kad ilgiausiai tenka operuoti pacientus, kuriems galvoje diagnozuojami navikai – smegenų, smegenų dangalų arba kaukolės augliai. Tokios operacijos trunka 8-12 val.

„Kartais operuojame kartu su LOR, akių gydytojais ir plastikos chirurgais. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių turėjome atvejį, kai auglys augo nuo voko į akį, iš akies – į nosį, iš nosies – į galvą. Taigi reikėjo išimti akį, pusę nosies iš vidaus, akiduobę, dalį smegenų ir visą skylę užlopyti. Operacija prasidėjo apie devintą ryto, baigėsi apie šeštą vakaro. Dirbo trijų gydytojų brigada – okulistas išėmė akį, neurochirurgas pašalino visa kita, plastikos chirurgas atliko lopijimo darbus.

Teko ir vienam operuoti 15 valandų praktiškai be pertraukos, tik su trumpomis 10-15 min. pertraukėlėmis. Kai tokia ilga operacija, pertraukėlę tenka daryti jau vien tam, kad persirengtum, mat žliaugia prakaitas, nors tuo metu įtampos tikrai nejauti. Žinoma, operacijos metu gali būti tokių epizodų, apie kuriuos mes tarpusavyje juokaujame: „kaip norėčiau prabusti ir suprasti, kad tai tik sapnas“. Pavyzdžiui, pacientas pradeda stipriai kraujuoti arba darai rekonstrukciją, o kažkas nesigauna. Kol dirbi, nieko nejauti, bet kai susitvarkai su problema, apsižiūri, kad esi visas šlapias. Toks jausmas, kaip ką tik išėjai iš dušo“, - pasakojo medikas.

Pasak jo, norint pasiekti auglį galvos srityje, tenka įveikti labai daug kliūčių, jas reikia apeiti taip, kad nieko nepažeistum. Mat ten yra daugybė nervų, svarbių kraujagyslių ir centrų. Tam tikrais atvejais chirurgams tenka išimti dalį kaulo.

Periferinių nervų operacijos jau nebūna tokios ilgos, tačiau jeigu tenka atlikti nervų rekonstrukciją, t. y. paimti nervą iš vienos vietos ir įsodinti į kitą. Pasitaiko atvejų, kai tam tikrų operacijų neįmanoma padaryti nepažeidus kokių nors nervų ar smegenų dalies, o tokie pažeidimai žmogų invalidizuoja. Stengiantis ištaisyti padėtį ir atliekamos nervų rekonstrukcijos, kurios trunka ilgiau nei tam tikros audinio dalies ar auglio pašalinimas.