Vilties nebuvo
Krekenavos seniūnijoje raštvede dirbanti R.Vasiliauskienė sako niekada nepajėgsianti suprasti, kodėl ramioje gyvenvietės vietoje galėjo atsitikti mirtį jos sūnui atnešusi nelaimė.
To gatvės vingio net negalima pavadinti posūkiu. Važiuodamas motoroleriu 28-erių metų Tadas Vasiliauskas atsitrenkė į medį ir susižalojo galvą. Iki namų buvo likę vos keli metrai.
Tą balandžio 20-osios sekmadienį jaunas vyras su draugais lankė Ispanijoje nužudyto draugo kapą Krekenavos kapinėse. Vėliau Tado draugai pasakojo, kad tąkart jis prie kapo pasakęs „Pauliau, tu toks jaunas, o taip beprasmiškai čia guli.“ „O jam pačiam sąmoningo gyvenimo buvo likę gal dešimt minučių“, – ašarą nubraukia mama.
Tas dienas R.Vasiliauskienė prisimena tarsi iš šalies matytą košmarą. Panevėžio ligoninės gydytojai artimiesiems pasakė, kad išorėje matomi sužalojimai nėra mirtini ir dėl jų jaunas vyras gyventų. Atlikti skubūs tyrimai ir iš Kauno iškviesti medikai atėmė dar rusenusią viltį – smegenys miršta negrįžtamai. Tado gyvybę palaikė tik aparatai.
„Sėdėjau prie sūnaus, kai slaugytoja lyg tarp kitko prasitarė, kad tokie jauni ir stiprūs ligoniai tampa donorais, bet tąkart nesusimąsčiau. Miglotai pamaniau, kad gal kalbama apie kraujo donorystę, bet nesupratau, kaip ims kraują iš be sąmonės gulinčio žmogaus“, – mintimis į netolimą praeitį grįžta sūnaus gedinti moteris.
Naktį R.Vasiliauskienė ir Tado žmona Sandra sulaukė skambučio iš ligoninės – jei sutinka mirštančiojo organus paaukoti donorystei, turi skubiai atvažiuoti.
Skendėjo raudonose rožėse
„Tokiems dalykams nepasiruoši, sunkiausią sprendimą turi priimti tą akimirką“, – atsidūsta moteris. Daugybę kartų klaususios gydytojų, ar tikrai nebėra jokios vilties, R.Vasiliauskienė ir jos marti išgirdo medikų paaiškinimą, kad Tado smegenys mirusios, o gyvybę palaiko tik aparatūra.
„Žinojome, kad elgiamės teisingai, – susigraudina kilnų sprendimą priėmusi moteris. – Viltis, kad gyvena bent Taduko dalelė, nors šiek tiek guodžia. Raminuosi, kad jam padėti jau niekas negalėjo, o kažką galbūt išgelbėjome.“
T.Vasiliauskas buvo kremuotas. Regina pasakoja, kad ir ji, ir marti Sandra labai gerai žinojo Tado nuomonę tuo klausimu. Jis ne kartą buvo prasitaręs, kad miręs norėtų būti kremuotas.
„Sūnus mėgo raudonas rožes, todėl tarsi jo valia per laidotuves visi draugai atnešė tokių gėlių“, – pasakoja moteris.
Ji sako žinanti, kad kai kuriuos krekenaviečius nustebino artimųjų sprendimas žuvusįjį kremuoti, tačiau sūnaus valia buvusi svarbesnė.
O dėl paaukotų organų pikti liežuviai netruko paskleisti kalbas, esą Vasiliauskienė pardavusi juos ir dabar tapusi turtinga. Kraujuojančią motinos širdį tokie gandai užgavo, tačiau per dvidešimt septynerius darbo seniūnijoje metus moteris sako išmokusi negirdėti nereikalingų kalbų.
„Šmeižtas, kad pardaviau savo vaiką, buvo taip įskaudinęs, kad net pradėjau abejoti, ar teisingai pasielgiau“, – širdį draskančiomis dvejonėmis pasidalija R.Vasiliauskienė.
Dalelė sūnaus gyvena
Prieštaringų jausmų audrą gedinčioms moterims dar kartą teko išgyventi, kaip jas pasiekė žinios, kad sostinės Santariškių klinikose buvo atliktos organų transplantacijos operacijos, kurių donoras – jaunas vyras iš Panevėžio.
Organai buvo persodinti net šešiems žmonėms. Pavyko persodinti širdį, kepenis, inkstus, akių ragenas.
Labiausiai R.Vasiliauskienę sujaudino žinia, kad vienas inkstas tiko šešerių metų mergaitei. Mažylė ilgai buvo dializuojama, o dabar atsirado viltis gyventi visavertį gyvenimą.
R.Vasiliauskienė nežino, kokie žmonės gyvena su jos sūnaus organais, skleisti tokią informaciją medikams draudžia Donorystės įstatymas. Be to, moteris sako vargiai rastų jėgų tuos žmones pamatyti. Pakanka žinoti, kad taip anksti išėjęs sūnus paliko dalelę savęs.
