- Kaip ir kada sužinojote apie savo ligą?
- Liga ,,išlindo“ nėštumo metu, kai kraujo tyrimas parodė padidėjusį gliukozės kiekį. Puikiai prisimenu tą dieną, kai gydytoja endokrinologė pasakė, kad gimdyti negalima, nes vaikas gali gimti nesveikas. ,,Susitvarkyk, – patarė, – o jau tada ateik, skirsim gydymą“.
Verkiau, bijojau papasakoti vyrui. Kaip pasakyti, kad vaikas gali gimti neįgalus? Pasitariau su gydytoja ginekologe, kuri į šią problemą pasižiūrėjo paprasčiau: ,,Ar nori turėti vaikų? Jei nori, verčiau dabar gimdyti, o ne tada, kai liga pažengs. Tik prisižiūrėk, kad gliukozė būtų kuo arčiau normos“.
Dabar turiu nuostabią dukrą – kaip svarbu nepadaryti klaidingos išvados. Stengiausi prisilaikyti nurodymų. Deja, niekas konkrečiai nepaaiškino, kaip reikia gyventi. Žinojau, kad negaliu valgyti saldžiai, bulvių, kruopų, išskyrus grikius. Liko vien daržovės tris kartus per dieną ir 300 g rūgščių vaisių. Jaučiau baisų alkio jausmą, troškino, vandenį gėriau nesustodama.
- Ką reiškia sergančiajam diabetu laikytis dietos?
- Nėštumo metu per mažai valgydavau, bijodama cukraus. Pagimdžiusi apsilankiau pas naują gydytoją, ji mane išmokė, kaip turiu gyventi. Pasakė: cukrus blogas – reikia laikytis dietos. Liepė surašyti, ką valgau, ateiti po kelių dienų pasimatuoti cukraus. Jo buvo per daug. Pasakiau: neišeisiu, kol neišaiškinsit, kiek ir ko valgyti.
Tada nusipirkau svarstykles ir ėmiau sverti, skaičiuoti gramus. Buvo susitarta, kad Šeškinės poliklinikoje 3 kartus per dieną ateisiu pasitikrinti gliukozės, o 4-ąjį kartą lėkdavau į Antakalnio klinikas, kad žinočiau, su kokiu cukrumi kraujyje lipu į lovą. Pagaliau pasiekiau, kad cukrus tapo ,,normalus“. Prapuolė alkio jausmas, troškinimas, nereikėjo naktimis lakstyti į tualetą, beveik perpus sumažėjo insulino dozė.
- Taip tapote tikra diabeto specialiste?
- Gydytoja ėmė kviestis, kad paaiškinčiau ligoniui, kaip gyventi su šia liga. Parengiau daug metodinės medžiagos, pvz., kiek ir kokių produktų atitinka vienos duonos riekės angliavandenių kiekį. Išleidau pirmąją knygą, kaip maitintis diabetu sergantiems žmonėms (šiuo metu jau išleistos 6 knygos sergantiesiems diabetu).
Mano principas: valgyti galima viską, tačiau kiekvieno valgymo metu turi būti baltymų, riebalų bei angliavandenių balansas, kalorijų – nei per mažai, nei per daug. Taip pat svarbus maisto derinimas.
- Gal esate ekonomistė ir skaičiavimas – Jūsų sritis?
- Esu inžinierė-statybininkė. Svajojau tapti gydytoja. Deja, besimokant 11 klasėje, mirė tėvas, likome penki vaikai, iš kurių aš buvau vyriausia. Maniau, kad išvis negalėsiu mokytis, teks padėti sergančiai mamai auginti broliukus. Mokytojai ragino mokytis, ir aš įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
- Cukrinis diabetas – tai liga, kuri nepriklauso vien nuo vaistų, svarbu išmokti gyventi?
- Svarbiausia – racionali mityba, fizinis aktyvumas, žinoma, tinkamas psichologinis nusiteikimas, medikamentai, savikontrolė ir žinios. Ligoniams reikia burtis, reikalauti reikalingos sveikatos priežiūros. Kai susirgau, nebuvo tokios priežiūros, kokia yra dabar, pamenu, kartą per mėnesį išrašydavo insulino, patikrindavo cukraus kiekį kraujyje, bet niekas nesakė, kad jis keičiasi n kartų per dieną. Tai priklauso nuo maisto, nuo fizinio aktyvumo, nuo suleisto insulino kiekio, galiausiai nuo nuotaikos.
- Kiek žmonių Lietuvoje gyvena su šia liga?
- Šiuo metu sergančiųjų diabetu klubų Lietuvoje yra 55. Pagal Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenis 2006 m. sausio 1 d. buvo įregistruota per 75 tūkst. sergančiųjų šia liga. Maždaug 10 proc. jų serga I tipo diabetu, kurio gydymui būtinos kasdienės insulino injekcijos, o 90 proc. II tipo diabetu. Pastarųjų kasa gamina insuliną, tačiau jis neįsisavinamas. Tokiems žmonėms kartais užtenka sureguliuoti mitybą, numesti antsvorį, gydytis tabletėmis. Vėliau gali prireikti ir insulino. Blogiausia, kad yra maždaug tiek pat žmonių, kuriems liga nediagnozuota.
Sergant I tipo liga, kankina ryškūs simptomai. Troškulys būdavo toks, kad lėkdavau į darbą tekina, vos atsirakinusi kabinetą, išgerdavau išsyk 3–4 puodelius vandens, paskui – į tualetą, po kelių minučių liežuvis vėl sausas. Per dieną išgerdavau apie 10 litrų skysčio. Paaiškinti paprasta: kasa negamina insulino, o suvalgytas maistas virsta gliukoze ir kaupiasi kraujyje. Ilgainiui ima kristi svoris. Sergančiuosius II tipo diabetu troškina taip pat, tačiau jie atsigeria, mažiau pavalgo ir kurį laiką vėl nekreipia dėmesio į simptomus. Liga užsitęsia, o vėliau gali pasireikšti insultu, infarktu, žaizdomis kojose (kartais tenka net amputuoti), ir tik tada liga diagnozuojama.
- Diabeto asociacijos uždavinys – ne tik supažindinti sergančiuosius, kaip gyventi su liga, bet ir išaiškinti naujai susirgusiuosius?
- Kasmet atliekame profilaktinius tyrimus maždaug 10 tūkst. žmonių, kurie turi rizikos faktorių susirgti diabetu (vyresni nei 40 m., turintys antsvorio, jei giminėje yra sergančiųjų, jaučiančiųjų ligos požymius). Rezultatai nedžiugina. Praeitais metais beveik 14 proc. iš jų cukraus kraujyje radome gerokai daugiau už normą. Žinoma, iš vieno tyrimo sunku nustatyti ligą, todėl žmonėms pasiūlome kuo skubiau atlikti detalius tyrimus gydymo įstaigose, stebėti simptomus.
- Ar Jums grėsė komplikacijos?
- Prisikentėjau kaip reikiant. Po gimdymo iš ligoninės išleido be vaistų, mat cukraus kiekis kraujyje atrodė normalus tą valandą, kai matavo, galvojau, kad jau pasveikau. Maždaug po pusantro mėnesio, ėmė varstyti skausmai krūtyse, maniau, peršalau, išsikviečiau greitąją. Krūtyje, pasirodo, buvo ne pienas, o pūliai. Cukraligė pasireiškė „visu grožiu“. Troškinimas, skysčiai, vėmimas, beveik be sąmonės pragulėjau visą dieną, subėgę gydytojai ėmė šaukti, kodėl nieko nepasakiau apie cukraligę, – cukrus į aparatą netilpo. Po operacijos krūtyje išsivystė kraujo užkrėtimas.
Pakliuvusi į ligoninę gruodžio 7-tą, išėjau tik balandį. Kai išleido, mano svoris buvo nukritęs iki 40 kg.
- Jūsų dienotvarkė įtempta, kaip laviruojate tarp vaistų, reguliarios ir visavertės mitybos bei laiko trūkumo?
- Svarbu ir valgyti, ir susileisti insulino ne mažiau ir ne daugiau nei reikia. Maistą, skirtą vienai dienai, turiu pasiskirstyti į 5–6 porcijas. Cukrų matuoju kasdien, mažiausiai 4–5 kartus, kad galėčiau tinkamai įvertinti savo sveikatos būklę. Palaikydama cukrų kuo arčiau normos, išvengiu sunkių komplikacijų. Beje, suleistas insulinas dirba pagal tam tikrą kreivę.
Po suleidimo poveikis pamažu didėja, paskui veikia maksimaliai, po to vėl krenta. Svarbu, kad maksimalaus veikimo metu nepritrūktų maisto, tad reikia pavalgyti. Neprisirišti prie valandų padeda greito veikimo insulinas, kurio galima susileisti prieš kiekvieną valgymą. Vidutinio veikimo insuliną paprastai susileidžiu 6 ir 18 val. Tada per pusvalandį turiu pavalgyti. Jei gliukozės kiekis kraujyje per žemas, pajuntu iš tokių simptomų: išpila prakaitas, dreba rankos, mirga akyse, svirduliuoju, lėtėja mąstymas. Turiu kuo skubiau suvalgyti 15 g gliukozės ar išgerti saldžios arbatos, sulčių, po to suvalgyti duonos riekelę. O jei cukrus per didelis, pradeda troškinti, oda sausėja.
Reikia gerti daugiau skysčių, esant reikalui papildomai susileisti trumpo ar greito veikimo insulino. Šie simptomai nepasireiškia staiga – sąmonės neprarasi, nes organizmas naudos gliukozę iš atsargų.
