Avarija neigiamų padarinių galėjo turėti 5 mln. žmonių
Manoma, kad sprogimas 1986 m. balandžio 26 d. apie 1 val. nakties Černobylio AE reaktoriuje įvyko dėl operatoriaus klaidos bei reaktoriaus trūkumų. 4-ajame elektrinės bloke buvo atliekamas planuotas bandymas. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę ir avarinės saugos sistemas, tačiau kontroliniai strypai, naudojami branduolinei reakcijai kontroliuoti reaktoriaus šerdyje, buvo ištraukti daugiau nei leidžia saugumas. Dėl konstrukcijos ydos energijos išeiga smarkiai šoktelėjo, karštis deformavo kontrolinius strypus ir jų nebebuvo galima įkišti atgal. Grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama.
Apie avariją viešai buvo pranešta tik po dviejų dienų, kai radiaciją savo teritorijoje užfiksavo užsienio šalys. Sustabdyti radioaktyvių medžiagų sklidimą prireikė daugiau nei savaitės. Šioje operacijoje dalyvavo daugiau kaip 600 tūkst. žmonių iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Radioaktyvūs debesys iš Černobylio nuslinko per visą europinę Sovietų Sąjungos dalį, Rytų Europą ir Skandinaviją. Dalį radioaktyvių dalelių vėjas nunešė net iki Vakarų Prancūzijos bei Italijos. Apie 60 proc. visų radioaktyvių dalelių iškrito Baltarusijos teritorijoje. Skaičiuojama, kad avarija užteršė apie 5 mln. hektarų žemės. Aplink Černobylio AE suformuota 30 km apsauginė zona iki šiol laikoma viena labiausiai užterštų vietų pasaulyje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad avarija vienokių ar kitokių neigiamų padarinių turėjo 5 mln. žmonių.
Apie pasklidusią radiaciją sužinojome pavėluotai
Lietuvos teritoriją radioaktyvus debesis pasiekė jau pirmąją parą. Labiausiai užterštos buvo pietinė ir vakarinė dalys. Žinia apie avariją mus, kaip ir visą pasaulį, pasiekė pavėluotai. Fizikos instituto vyr. mokslinė bendradarbė dr. Tatjana Nedveckaitė prisimena, kad apie avariją buvo sužinota tik po dviejų dienų, kai jau nebebuvo prasmės gerti jodo preparatų, apsaugančių nuo pirmomis dienomis pavojingiausio radioaktyvaus jodo kaupimosi skydliaukėje. Kai jodo profilaktika taikoma likus 6 val. iki radioaktyviojo jodo įkvėpimo, skydliaukės apšvita sumažinama 100 kartų, įkvėpimo metu – 90 kartų, praėjus 2 val. - 10 kartų, po 6 val. - tik 2 kartus.
„Priimtas sprendimas buvo teisingas. Lenkija taikė jodo profilaktiką ir turėjo su ja susijusių papildomų problemų – alergijos atvejų ir pan.“, - teigė pašnekovė.
Radioaktyvus jodas buvo uždengęs pietinę šalies dalį su Vilniumi ir Kauno rajonu bei plačia juosta nusidriekė vakariniu pakraščiu, apimdamas Klaipėdą su visu pajūriu bei Kuršių neriją. Šiaurės vakaruose radioaktyvaus debesies juosta baigėsi maždaug ties Mažeikiais ir Akmene.
Pagrindiniai taršos radioaktyviomis medžiagomis ypatumai mūsų teritorijoje buvo nustatyti pirmomis gegužės dienomis. Vienas iš rodiklių buvo pieno mėginiai. Per 8 dienas Lietuvoje ištyrus apie tūkstantį pieno mėginių, Lietuvos teritorija buvo suskirstytas į tris zonas. Šiaurės ir Vidurio Lietuva buvo laikoma švari, vakarinėje ir piečiausioje šalies dalyje pieno radioaktyvumas leistiną normą viršijo daugiau nei 10 kartų, likusioje užterštoje teritorijoje – iki 10 kartų. Užterštose teritorijose gyvenantiems kūdikiams ir vaikams pienas buvo vežamas iš neužterštų vietovių.
Lietuvos teritorijos tarša radioaktyviu ceziu, palyginti su kitomis valstybėmis, buvo nedidelė. 1992 m. matavimų duomenimis, šiek tiek didesni už normą (mažiau nei 2 kartus) radioaktyvaus cezio kiekiai randami Lietuvos pietuose – apie Varėną, Druskininkus ir visoje pajūrio teritorijoje bei apie Šilutę. Čia augantys grybai ir uogos yra radioaktyvūs. Tiesa, cezio randama du kartus mažiau už leistiną normą. Anot mokslininkų, susimąstyti apie jų poveikį sveikatai reikėtų tik tuo atveju, jeigu radioaktyvumas būtų bent kelis ar keliolika kartų didesnis.
Daug prastesnė situacija Rusijos europinėje dalyje, Švedijoje ir ypač Suomijoje. Pastarojoje šalyje didelėse teritorijose radioaktyvus cezio randama net kelis kartus daugiau už normą, o kai kur – net 10 kartų daugiau. Radioaktyvaus cezio kiekis užterštose teritorijose per pusę sumažės tik po 30 metų, o visai suskils tik po kelių šimtų.
Radiacijos poveikis Lietuvos vaikams – mažakraujystė
Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės konsultacinės poliklinikos gydytoja pulmonologė, atsakinga už vaikų Černobylio kabinetą, Danguolė Jusienė pasakojo, kad šis kabinetas buvo įkurtas praėjus keturiems metams po avarijos. Čia buvo stebima apie 1200 vaikų, kurie gimė Černobylio avarijos likvidatoriams. Pastarųjų Lietuvoje buvo apie 7 tūkst.
„Šie vaikai nebuvo paveikti radiacijos tiesiogiai, todėl jų sveikata, aišku, skyrėsi nuo Ukrainos ir Baltarusijos vaikų. Praėjus 3-5 metams ten buvo masiškai diagnozuojami skydliaukės vėžiai. Buvo ir mirčių – tiek nuo skydliaukės vėžio, tiek nuo leukozės. Mūsų bendroje vaikų populiacijoje 3-5 metus buvo registruojama tik labai daug mažakraujystės atvejų. Buvo laukiama skydliaukės vėžių, bet būgštavimai nepasitvirtino. Tiesa, buvo kilęs nerimas dėl padidėjusių vaikų skydliaukių, tačiau endokrinologai išsiaiškino, kad dėl to buvo kaltas jodo trūkumas Lietuvos teritorijoje. Pradėjus vartoti jodą, situacija apsitvarkė“, - teigė pašnekovė.
Pasak medikės, Černobylio avarijos likvidatorių vaikai sirgo panašiai kaip ir visi, tačiau liga trukdavo ilgiau. Pavyzdžiui, normaliai vaikas plaučių uždegimu serga pusę mėnesio, o jie sirgdavo apie mėnesį. Be to, bendroje populiacijoje vyrauja kvėpavimo takų ir alerginės ligos, o šie vaikai dažniau sirgo neurologinėmis ir virškinimo sistemos ligomis. Neurologinės ligos vyrauja net 50 proc. stebėtų 18-mečių galutinėse diagnozėse.
„Tai buvo pasekmė tų šeimų emocinio psichologinio statuso. Mat grįžusių vyrų sveikata buvo pakenkta, jie susidūrė su socialinėmis ir psichologinėms problemomis. Yra duomenų, kad tarp jų buvo paplitęs alkoholizmas, buvo daug bedarbių, žmonių su negalia“, - sakė D. Jusienė.
Taigi bendra situacija nėra tragiška, tačiau, anot medikės, džiūgauti taip pat nėra dėl ko – radiacija negalėjo išnykti be pėdsakų. Ir nors sunku su ja tiesiogiai susieti vėžinių susirgimų gausėjimą, kas žino, ar ji netapo viena iš ligos priežasčių. Pagaliau niekas netyrė, ar radiacija neturėjo įtakos genų mutacijoms, kurios gali paveikti būsimų kartų sveikatą.
Egzistuoja mokslinė teorija apie mažų radiacijos dozių naudą
Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojo Vydmanto Atkočiaus teigimu, pasaulyje egzistuoja dvi stovyklos, kurios iš esmės skirtingai vertina įvykius Černobylyje. Vieni su šia avarija sieja daugybę mirčių – net iki 250 tūkst., kiti tvirtina, kad šiuo momentu galima teigti, jog tiesiogiai dėl avarijos padarinių, t. y. nuo radiacinės apšvitos, mirė vos per šimtą žmonių. Visos kitos mirtys turėtų būti siejamos nebūtinai su radiacija, o su patirtu stresu dėl avarijos.
„Iš paveiktos teritorijos evakuoti keli šimtai tūkstančių gyventojų radiacijos tikrai negavo tiek, kad išsivystytų tiesiogiai su ja susijusios ligos. Tačiau tarp tų žmonių padaugėjo širdies ir kraujagyslių ligų, psichikos sutrikimų, savižudybių. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) yra pareiškusi, kad išvežti tuos žmones buvo Vyriausybės klaida. Neseniai mačiau laidą, kurioje buvo kalbinamas per 80 metų perkopęs senukas, kuris liko gyventi paveiktoje teritorijoje. Jis prasitarė, kad jo bendraamžiai, palikę gimtąjį kaimą, seniai išmirę, o jis, turėjęs jau būti negyvas, vis dar gyvena“, - pasakojo mokslininkas.
Jo manymu, tiesa apie Černobylį kažkur per vidurį tarp minėtų kraštutinumų. Labiausiai avarijos paveiktose teritorijoje buvo tiriami vaikai, kadangi būtent jie jautriausi radiacijai. Nustatyta, kad skydliaukės vėžio atvejų tarp jų padaugėjo nuo 5 iki 10 ir daugiau kartų. Dauguma jų – iš Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Nauji vėžio atvejai registruojami iki šiol, kadangi jam atsirasti reikia laiko. Kita vertus, skydliaukės vėžys nesunkiai išgydomas.
Kai kurie šaltiniai teigia, apie 4 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų, daugiausiai vaikams ir paaugliams, išsivystė kaip radioaktyvios taršos po avarijos pasekmė. Nustatyti mažiausiai 9 vaikų mirties atvejai, tačiau išgyvenusių procentas siekia beveik 99 proc. Mat skydliaukę galima išoperuoti.
V. Atkočiaus teigimu, Lietuvos žmonių sveikatai radiacija poveikio greičiausiai nepadarė, kadangi gautos dozės neviršijo pavojingos ribos.
„Moksliniai tyrimai neįrodo, kad mažos radiacijos dozės galėjo drastiškai paveikti žmonių sveikatą. Netgi yra tokia teorija, kad mažos radiacijos dozės gali būti naudingos. Pavyzdžiui, kaip Lietuvos pilietis, dėl natūralaus gamtinio fono per gyvenimą aš gaunu apie 100 milisivertų radiacijos. Kaip dirbantis su radiacija – papildomai dar tiek pat. Manoma, kad ši dozė – nuo 100 iki 200 ar net 500 milisivertų, – jei ji gaunama per ilgesnį laiką (savaites, mėnesius ar kelis metus), veikia teigiamai. Šie žmonės mažiau serga vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis. Paaiškinimas labai paprastas – jei truputį erzini gyvą daiktą, jis atsiduria ginties padėtyje. Taip veikia ir imuninė sistema. Atsidūrusi parengties būsenoje ji greičiau susitvarko su įvairiais veiksniais“, - aiškino Onkologijos instituto atstovas.
Brazilijoje, Indijoje yra vietovių, kuriose radiacijos fonas natūraliai padidėjęs iki 100 kartų. Ten gyvena šimtai tūkstančių žmonių, tačiau jie vėžiu dažniau neserga. Lietuvoje nuo 1974 m. stebimi medikai, kurie dirba su rentgeno aparatūra. Dažnesnių vėžio atvejų tarp jų taip pat neregistruojama, o mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų, lyginant su likusiais medikais, du kartus mažiau.
„Visgi oficiali teorija skelbia, kad ir mažiausia radiacijos dozė gali duoti neigiamą efektą. Taigi, laikantis šios teorijos, reikia vengti bet kokios papildomos apšvitos. 99 proc. šios papildomos apšvitos mes gauname iš medicininės įrangos. Gana ilgai jos skleidžiamai radiacijai negaliojo griežti reikalavimai. Pavyzdžiui, amerikiečiai palygino radiacijos dozes vienam piliečiai nuo medicininės įrangos 1986 ir 2006 m. Radiacijos kiekis padidėjo šešis kartus!
Lietuvoje anksčiau buvo skaičiuojama, kad gyventojas iš medicininės įrangos gali gauti apie vieną milisivertą papildomos apšvitos. Kokios dozės yra dabar, neskaičiuojama. Blogiausia, kad pinigų turintys žmonės įsivaizduoja, kad šiuolaikinė aparatūra – stebukladarė, ir periodiškai pasidaro kompiuterinę tomografinę. Per kelis mėnesius pasidarius dešimt tokių kompiuterinių tomografijų, jau galima tirtis kraują – ar nesusirgai spinduline liga“, - įspėjo mokslininkas.
