- Kokie simptomai privertė susimąstyti, kad turite kepenų sutrikimų? – rašoma BENU vaistinės tinklaraštyje.
- Pirmiausia, ant delnų atsirado raudonos dėmės. Spėliojau, kad tai gali būti kokia nors alergija, ir tiek. Vėliau aplinkiniai pradėjo klausinėti, kodėl mano tokia geltona veido spalva. Aš pati tų gelsvumo pokyčių nepastebėjau, tad per daug nesijaudinau. Juolab, kad nejaučiau jokių kitų neraminančių simptomų. Kepenys, deja, yra toks organas, kurio, net ir esant pažeidimams, neskauda. Nekankino nei pykinimas, nei vėmimas.
Kartą vyras atnešė žurnalą, kuriame perskaičiau, kad ant delnų atsiradę paraudimai gali reikšti, kad esama rimtų kepenų pažeidimų. Tada sunerimau, kreipiausi į šeimos gydytoją, o ji paskyrė kraujo tyrimus, skirtus kepenų fermentams ALT ir AST ištirti. Jų norma – nuo 0 iki 40, o mano tyrimai rodė jau 189 ir 204. Tapo aišku, kad kepenys smarkiai pažeistos.
- Kaip buvo diagnozuota, kad sergate būtent hepatitu C? Ar gydytojai įtarė, kaip juo užsikrėtėte?
- Dėl normą smarkiai viršijančių kepenų fermentų šeimos gydytoja mane nusiuntė į Santariškių klinikų hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centrą. Buvau paguldyta į ligonę – išsamiems tyrimams. Man atliko kepenų biopsiją: ištyrus kepenų mėginį paaiškėjo, kad sergu hepatitu C, o kepenyse – jau trečias iš penkių galimų pažeidimo lygių. Nuo ketvirtojo prasideda kepenų cirozė. Džiaugiuosi, kad ligą dar pavyko „pagauti“ laiku. Aišku, ją buvo galima pričiupti jau pirmoje, antroje stadijoje, bet aš nė neįtariau, kad sergu.
Gydytojai klausinėjo apie visus kelius, kaip galėjau užsikrėsti. Atsižvelgiant į tai, kad man prieš daugiau kaip 20 metų buvo perpiltas kraujas, o kepenų pažeidimai bylojo seniai sergant hepatitu C, jie priėjo išvadą, jog užkratas pateko perpilant kraują – po Cezario pjūvio.
- Su kokiais mitais apie šią ligą teko susidurti?
- Susidariusi klaidinga nuomonė, kad hepatitas C – gėdinga liga, kad ja serga tik narkotikus besileidžiantys ar daug lytinių partnerių turintys asmenys. Todėl, sužinojusi diagnozę, jaučiausi lyg gavusi nuosprendį, klausiau savęs, kodėl tai nutiko man?
Atsakymas paprastas ir griaunantis visus mitus. Donorų kraujas dėl hepatito virusų Lietuvoje tikrinamas tik nuo 1993-ųjų, o man kraujo perpylimas atliktas 1991-aisias. Todėl kiekvienam, kuriam iki 1993-ų metų atlikta ši procedūra, rekomenduočiau pasitikrinti kepenis.
Hepatitas C – taip pat dažna vyresnių medicinos darbuotojų liga. Aš pati dirbau medicinos seserimi sovietmečiu, kai nebuvo jokių vienkartinių švirkštų: po procedūrų turėdavai juos dezinfekuoti, neretai ir įsidurdavai. Tais laikais galėjai užsikrėsti ir stomatologo kėdėje: po dantų taisymo įrankius tiesiog virindavome, nebuvo jokių vienkartinių komplektų, kaip kad dabar.
- Papasakokite, kaip vyko gydymas nuo hepatito C?
- Pirmiausia mane labai gerai nuteikė gastroenterologė Birutė Titova. Gydytoja ramindama aiškino, kad turiu gydyti kepenis, neleisti ligai plisti, patarė, kad gydymą pradėčiau linksmai atšventusi Naujuosius metus (šypsosi). Žinoma, ji įspėjo apie galimus šalutinius poveikius, bet padarė tai drąsindama, kad mes moterys esame kantrios ir aš tikrai viską ištversiu.
Savaitę praleidau ligoninėje, kurioje man atliko jau minėtą kepenų biopsiją ir kitus tyrimus. Nustačius tikslią diagnozę – hepatitą C – buvo paskirti vaistai pusmečiui (tiek buvo numatytas gydymas) ir iškeliavau sveikti namo.
Gydymosi pusmetis atrodė taip: kiekvieną dieną ryte ir vakare gėriau ribaviriną – vaistą, slopinantį hepatito C viruso dauginimąsi. Taip pat kartą per savaitę leidausi dar vieną priešvirusinį vaistą – interferoną. Nuo jo ir buvo didžiausi šalutiniai poveikiai: pakildavo temperatūra, krėsdavo šaltis, pykindavo, laužydavo kaulus – lyg sirgtumei gripu. Šie šalutiniai poveikiai tęsdavosi apie tris dienas. Nuolatiniu palydovu tapo nerimas ir prislėgta nuotaika.
Po pirmojo gydymosi mėnesio maniau, kad viską mesiu. Buvo labai labai sunku. Ir čia stebuklus vėl padarė gydytoja B. Titova (šypsosi). Ji labai džiaugėsi, kad pradėjau gydytis, kad jau įveikiau šeštadalį kelio. Apskritai, kiekvieno vizito metu gydytoja nuramindavo ir padrąsindavo mane, įkvėpdavo kovoti ir nepasiduoti.
- Kas labiausiai padėjo nenutraukti gydymo – net tada, kai būdavo labai sunku?
- Gulėdama ligoninėje mačiau ne vieną pacientą, sergantį kepenų ciroze. Žinojau, kad negydomas hepatitas C reikštų tokią pačią lemtį. Ir supratau, jog nenoriu pasmerkti kančiai nei savęs, nei artimųjų – kodėl turėčiau juos taip skriausti?
Artimieji mane palaikė tyliai padėdami – kaip labiausiai ir reikėjo. Jie atlikdavo už mane įvairius darbus, skatino daugiau ilsėtis, miegoti, vis pradžiugindavo kokiu skanėstu (šypsosi). Tokia pagalba man buvo geriausia: nenorėjau milijoną kartų šnekėtis apie tai, kaip jaučiuosi, nes pradėdavau dar daugiau nerimauti. O tyli pagalba skatino nepasiduoti, sveikti ir įveikti ligą.
- Kokią teigiamą, šviesią patirtį galėtumėte papasakoti iš viso ligos laikotarpio?
- Liga išmokė mylėti gyvenimą, gyventi sveikiau, nenumoti ranka į tai, kaip jautiesi. Galiausiai išdrįsau atvirai papasakoti apie savo ligą, nesigėdyti: supratau, kad galiu padėti kitiems, paskatinti juos pasitikrinti dėl šios ligos. Pradėjau drąsiai kalbėti apie tai, jog sirgau hepatitu C, įveikiau visus mitus, gėdas ir baimes!
Žinoma, pats šviesiausias momentas buvo tada, kai, po pusmečio gydymosi, atlikus tyrimus, sužinojau, kad hepatito C viruso mano organizme nebėra. Gydytoja paskambino ir džiaugėsi, kad viskas, įveikėme ligą, o aš verkiau iš laimės (šypsosi).
- Kaip jaučiatės ir gyvenate šiandien?
- Netrukus bus jau treji metai, kaip gyvenu be hepatito C. Pamenu, sužinojusi, kad nebesergu, labai džiaugiausi, kad aš įveikiau ligą, o ne ji mane! (šypsosi) Žinoma, turėjau dar kelis kartus tikrintis, ar virusas tikrai išnyko, ir dar turėsiu. Tačiau nebėra baimės, nerimo, kad liga neatsitrauks. Jau žinau, kad ji įveikiama.
Po gydymo dar pusmetį jaučiau šalutinius poveikius: skaudėjo raumenis, galvą, buvo sutrikęs širdies ritmas, apskritai, labai trūko fizinių jėgų. Bet gydytoja mane nuramino, kad šie simptomai, baigus gydymą, išnyksta per metus. Taip ir buvo (šypsosi). Praėjo skausmai, širdis nebeplaka kaip pašėlusi, dingo ir neaiškus nerimas. Vėl esu sveika ir džiaugiuosi, kad nepasidaviau ligai!
