Svarbiausia – specifinės ir plataus spektro medicininės žinios
Skubios medicinos pagalbos programos Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje studentas Tautvydas Bielevičius greitojoje pagalboje dirba jau dešimtmetį ir teigia, kad šioje specialybėje tenka nuolat mokytis ir tobulėti. 33-ejų vyras paramediko karjerą pradėjo nuo paramediko studjų, o sužinojęs, kad atsirado Skubios medicinos pagalbos studijos, nusprendė būtinai įgyti šį išsilavinimą.
„Šios studijos suteikia tas specifines žinias, kurios būtinos dirbant greitojoje pagalboje: mokomės reanimacijos, kardiologijos, farmokologijos ir visų kitų dalykų, kurie būtini suteikti kokybišką pirmąją pagalbą. Pavyzdžiui, pas šeimos gydytoją ligonis dažniausiai sugeba ateiti pats, o mums aktualiau išgelbėti gyvybę, stabilizuoti būklę ir perduoti kitiems gydytojams tolesnei analizei,“ - sako T. Bielevičius.
Susidūrimas su visomis realybės spalvomis – nuo jausmų pabėgti nepavyksta
Kauno miesto greitosios pagalbos medikas pasakoja, kad tenka dirbti paromis ir visada būti pasiruošusiam. Darbo diena prasideda pasiruošimu: reikia peržiūrėti medikamentus, patikrinti įrangą, automobilį, o tada skubėti į iškvietimus ir susidurti su visomis realybės spalvomis.
T. Bielevičius, pats apmokęs būrį paramedikų, sako, kad besimokantys dažnai tikisi romantikos ir nuotykių, tačiau realybė ne visada primena veiksmo filmą: „Nemažą dalį iškvietimų sudaro neskubūs atvejai, susidūrimai su lėtinėmis ligomis, tada darbas primena šeimos gydytojo. O kartais tenka ir purve išsimaudyti, traukti ligonius iš sudėtingų situacijų ir vietų, avarijų.“
Vyras pripažįsta, kad jo darbe daug streso, tačiau sako, kad tai neišvengiama ir normalu: „Kiekvienas norintis būti geru paramediku turi suprasti, kad nuo jausmų pabėgti nepavyks. Jeigu sugebi uždaryti duris ir viską pamiršti – reiškia, nesi nuoširdus ir rūpestingas medikas“.
Darbo kasdienybė gali ir įbauginti – profesija ne kiekvienam
Pirmosios medicinos pagalbos mokymo centro direktorė ir studentų praktikos vadovė Irena Malašauskienė sako, kad skubios medicinos gydytojai nepakeičiami, nes gali išgelbėti nukentėjusiojo ar staiga susirgusio žmogaus gyvybę, sustabdyti sveikatai žalingus procesus ir, jei reikia, transportuoti į ligonines. Šie medikai gelbsti gyvybes traumų, ūmių, kritinių būklių, klinikinės mirties, traukulių atvejais bei ekstremaliose situacijose ir yra kompetentingi teikti pagalbą bet kokio amžiaus žmonėms.
Pasak pašnekovės, ši profesija reikalauja aukšto lygio medicininių žinių bei psichologinio pasiruošimo: „Dalis studentų iš praktikos grįžta motyvuoti, labiau subrendę ir suvokę, koks reikšmingas ir atsakingas darbas jų laukia. Jie ima daugiau mokytis, tobulinti įgūdžius, klausinėti. Tačiau kai kurie ima abejoti savo gebėjimais ir nerimauti, nes pamato, kiek daug žinių ir įgūdžių reikia šiame darbe. Tačiau tai tik motyvuoja kelti savo kompetenciją ir siekti profesionalumo.“
