DELFI pateikia ištrauką iš leidyklos „Tyto Alba“ išleistos Davido Eaglemano provokuojančios knygos „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“, kurioje amerikiečių neuromokslininkas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes, versdamas suabejoti teiginiais, kurie atrodo neginčijami.
Eksperimentas: smegenys jau „žino“ traukiant maždaug tryliktą kortą
Įsivaizduokite, kad visus dešimt savo rankų pirštų dedate palei dešimt mygtukų, kurių kiekvienas atitinka tam tikrą šviesos atspalvį. Jūsų užduotis paprasta: kaskart blykstelėjus šviesai, turite kaip pajėgdami greičiau spustelėti atitinkamą mygtuką. Jei blyksinčių šviesų eiliškumas bus atsitiktinis, jūsų reakcija veikiausiai nebus labai greita. Vis dėlto tyrėjai išsiaiškino: jei šviesos mirgės pagal tam tikrą užslėptą dėsningumą, jūsų reakcija ilgainiui ims greitėti, o tai rodys, kad perpratote reikiamą eilės tvarką ir tam tikra prasme galite prognozuoti, kokio atspalvio šviesa blykstelės netrukus. Tačiau žybtelėjus nelaukto atspalvio šviesai, jūsų reakcija ir vėl sulėtės.
Nuostabiausia tai, kad žmonių reakcijos tempas pagreitėja net ir tada, kai jie nesuvokia minėto eiliškumo, – sąmonei iš viso nebūtina įsitraukti į šį procesą, mokymasis kuo puikiausiai vyksta ir be jos. Jūsų gebėjimas įvardyti, kas įvyks netrukus, yra ribotas arba lygus nuliui. Ir vis dėlto jūs galite spėti.
Kartais, toli gražu ne visada, tokie dalykai gali prasiskverbti į sąmoningo žinojimo erdvę, bet tokiu atveju tai vyksta ganėtinai lėtai. 1997 m. mokslininkas Antoine’as Bechara su kolegomis priešais tiriamuosius išdėliojo keturias kortų malkas ir paprašė jų vienu kartu pasirinkti po vieną kortą. Priklausomai nuo kiekvienos ištrauktos kortos eksperimento dalyvis arba išlošdavo kažkiek pinigų, arba pralošdavo. Po kurio laiko tiriamieji ėmė susigaudyti, kad kiekvienai kortų malkai būdingos tam tikros savybės: dvi iš jų buvo „geros“, t. y. pasirinkus kortą iš šių buvo galima išlošti, o kitos dvi – „blogos“, t. y. imant kortas iš jų ilgainiui grėsė visiškai prasilošti.
Kiekvienam tiriamajam susivokus, iš kurios malkos traukti kortas, eksperimento vykdytojas jį sustabdydavo ir pasiteiraudavo: kurios malkos yra „geros“, kurios – „blogos“? Tokiu būdu tyrėjai išsiaiškino, kad žmonėms paprastai prireikdavo apie dvidešimt penkių traukimų, kad galėtų pasakyti, kurios malkos, jų manymu, yra sėkmingos, o kurios – nesėkmingos. Nelabai įdomus užsiėmimas, tiesa? Vis dėlto neskubėkime daryti išvadų, tai dar ne viskas.
Eksperimento vykdytojai tuo pat metu matavo, kaip kinta žmonių odos laidumas, nes tai atspindi jų autonominės („kovok arba bėk“) nervų sistemos veiklą. Taigi paaiškėjo dar vienas nuostabus dalykas: tiriamųjų autonominė nervų sistema perprasdavo kortų malkų statistiką gerokai anksčiau nei sąmonė. Vos ištiesus ranką nesėkmingos malkos link, sistemos veikla gerokai paspartėdavo, – faktiškai tai buvo ženklas, rodantis, kad kažkas negerai. Šitoks suaktyvėjimas būdavo fiksuojamas traukiant maždaug tryliktą kortą. Taigi tam tikra eksperimento dalyvio smegenų dalis jau gerokai anksčiau žinojo, ko tikėtis iš kiekvienos malkos, nei ši informacija pasiekdavo jo sąmonę.
Ši informacija būdavo perduodama veikiau intuityviai, remiantis „spėjimu“: tiriamieji imdavo rinktis sėkmingas malkas dar prieš sąmoningai pajėgdami tokį savo pasirinkimą pagrįsti. Vadinasi, priimant naudingus sprendimus sąmoningai pažinti padėtį šiuo atveju visiškai nereikėjo.
Maža to – pasirodo, kad nuojauta žmogui yra būtina, antraip jis niekada nepajėgs priimti naudingų sprendimų.
Nuojautos pasitvirtina kur kas dažniau nei leistų grynas atsitiktinumas
Profesorius Antonio Damasio su kolegomis tokį pat kortų pasirinkimo testą pritaikė ligoniams, kuriems pažeistos apatinės kaktinės skilties smegenys – vadinamoji ventromedialinė prefrontalinė žievė, – ši sritis dalyvauja priimant sprendimus. Nustatyta, kad tiriamų ligonių odos galvaninė reakcija neduodavo jokio išankstinio įspėjamojo signalo. Jų smegenys tiesiog neperprato reikiamos statistikos ir negalėjo duoti reikiamų patarimų. Stebina tai, kad šie ligoniai net tada, kai sąmoningai suvokė, kurios kortų malkos yra nesėkmingos, vis tiek ir toliau rinkosi sau nepalankias kortas. Kitaip tariant, jei norime, kad mūsų sprendimai būtų naudingi, privalome turėti tam tikrą instinktyvią nuojautą.
Tai leido A. Damasio iškelti prielaidą, kad žmogaus elgesį ir jo priimamus sprendimus lemia fizinės kūno būklės sukelti pojūčiai. Kūno būklė tampa priklausoma nuo aplinkos įvykių padarinių. Kai nutinka kas nors nemalonaus, smegenys susirenka duomenis iš viso kūno (širdies plakimo dažnis, nuojautų prieštaringumas, raumenų suglebimas ir taip toliau), užfiksuoja patirtą būseną ir ji tokiu būdu susiejama su atitinkamu įvykiu. Kitąkart nutikus panašiam įvykiui smegenys paleidžia savitą „imitavimo“ programą, atkurdamos su tokia situacija susijusius fizinius pojūčius. Tai tampa tam tikru rodikliu, lemiančiu tolesnius žmogaus veiksmus. Jei įvykio keliami pojūčiai yra nemalonūs, jie sulaiko nuo atitinkamo veiksmo, o jei malonūs – paskatina tą veiksmą ir vėl atlikti.
Vadovaujantis šiuo požiūriu, fizinė kūno būklė suteikia pagrindą nuojautoms, kurios gali nulemti mūsų elgesį. Paaiškėjo, kad tokios nuojautos pasitvirtina kur kas dažniau, nei leistų grynas atsitiktinumas, ir taip yra daugiausia dėl to, kad reikiamus dalykus pirmiausia perpranta mūsų smegenys, o tik paskui sąmonė.
Tiesą sakant, sąmonės sistemos gali visiškai išsiderinti, jei nesirems anapus sąmonės veikiančiomis sistemomis. Tarkime, dėl neurologinės būklės, vadinamos prozopagnozija, kenčiantys ligoniai negeba skirti pažįstamų ir svetimų veidų. Norėdami atpažinti žmogų, jie pasikliauja vien tokiais požymiais kaip šukuosena, eisena, balso tembras.
Svarstydami apie šią ligą mokslininkai Danielis Tranelas ir Antonio Damasio nusprendė išmėginti vieną gudrybę: jeigu prozopagnozija sergančio žmogaus sąmonė ir nepajėgia atpažinti veidų, galbūt pamačius pažįstamą veidą ligonio odoje vis tiek vyksta pamatuojamų laidumo pokyčių? Paaiškėjo, kad taip ir yra. Net jei sergantys šia liga žmonės nuoširdžiai tvirtina, kad negeba atpažinti veidų, tam tikra jų smegenų dalis geba atskirti (ir atskiria) pažįstamus veidus nuo nepažįstamų.
Kaip teisingai pasinaudoti monetos metimu?
Jei ne visada gebame išgauti aiškų atsakymą iš anapus sąmonės veikiančių smegenų, kaip pasinaudoti jų sukauptomis žiniomis? Kartais tam tereikia pasikliauti intuicija. Tad, kai kitą kartą jūsų bičiulis pasiskųs, kad negali apsispręsti dėl kurios nors iš dviejų galimybių, pasiūlykite jam lengviausią problemos sprendimo būdą – mesti monetą. Tegu tik nutaria, ką reikš skaičius ir ką – herbas, o tada jau moneta tegu lekia aukštyn.
Svarbiausia, kad pamatęs, kas iškrito, jis sugebėtų atsižvelgti į savo vidinį balsą. Jei monetai „nurodžius“, ką daryti, jis pajus bent šiokį tokį palengvėjimą, vadinasi, šis variantas jam geriausias. O jei ims tvirtinti, kad spręsti reikalus vadovaujantis kažin kokiais burtais yra absurdiška, tai bus ženklas, kad geriau jam pasielgti atvirkščiai, nei „liepia“ moneta.
