Jei ne kitų žmonių donorystės auka, su liga gyvenanti moteris neslepia, kad tuometis košmaras galėjo baigtis ir mirtimi.
Cukraligė. Tokią diagnozę Rima išgirdo prieš 33 metus. Ji neslepia, kad tuo metu vietoj palaikymo, kad tai – ne mirties nuosprendis, dar kažkas iš ligonius prižiūrinčio personalo leptelėjo: „Čia tau visam gyvenimui, čia tu, vaikeli, pavargsi.“
„Buvo praėję pusantrų metų, kai su vyru susilaukėme vaikelio. Vieną dieną atsikėliau ir nieko nebemačiau, net savo delno. Į ligoninę išvežė su greitąja, medikai nustatė cukraligę. Neslėpsiu – išgirdusi tokią žinią tikrai jaučiausi labai prastai, o dar ta frazė „vaikeli, vargsi“... Bėda ta, kad nustačius sunkią ligą su žmonėmis nedirba psichologai, ligonis neturi su kuo pasikalbėti. Gydytojai turi daug pacientų, tad neranda nei laiko, nei galimybių viską paaiškinti, ką reiškia tokia liga“, – dalijosi skaudžiais prisiminimais dabar 55 metų sulaukusi moteris.
Anot Rimos, kurį laiką dar padėjo vaistai, tačiau diabetas graužia visą organizmą iš vidaus. Po kurio laiko prireikė akių operacijos. Vėliau inkstai vis sunkiau šalino iš organizmo skysčius, galiausiai prireikė dializių.
„Kai prasidėjo komplikacijos dėl inkstų, vos du mėnesius dar buvo bandoma gydyti vaistais, tačiau vėliau prireikė dializių. Gydytoja palaikė, nuramino, kad tai – ne pasaulio pabaiga. Be to, žmonės su ta pačia liga palatoje taip pat vieni kitus labai palaiko. Pats žodis dializė nieko nesako, tačiau nėra paprasta, kai reikia gulėti keturias valandas, be to, dar kol prijungia ir atjungia aparatūrą, tai užtrunka apie valandą. Išeina kone visa darbo diena“, – pasakoja Rima.
Moteris sako, kad sveikas žmogus nė nesusimąsto, kai nori atsigerti vandens, tačiau inkstų veiklos sutrikimas stipriai apriboja mitybą. Per parą galima suvartoti tik tris puodelius skysčių, o juk jų yra net obuolyje. O jei dar reikia užsigerti vaistus, tai šiaip atsigerti tiesiog nebėra galimybės, nes skysčiai nesišalina iš organizmo.
Rima sako, kad išsigelbėjimu nuo tokio gyvenimo tapo donorystė, tiesa, teko ištverti dvi inksto persodinimo operacijas, tačiau, palyginti su tuo, kad net niekur negalėjo išvykti su šeima, nes kas antrą dieną buvo ligoninėje, operacijos yra niekis.
„Po pirmos inksto operacijos cukraligė niekur nedingo, reikėtų kasos ir inksto komplekso, tačiau tai pas pats, kas loterijoje išlošti didelę sumą pinigų, tad sutikau tik inksto persodinimo operacijai. Po pirmos inksto persodinimo operacijos penkerius metus nebereikėjo dializės. Šeštus metus tempiau jau savo sveikatos sąskaita, tačiau vis tiek teko grįžti prie dializių. Norėjosi dar pagyventi „laisvėje“, o juk ir gydytojams didelė našta, kai tave reikia išvalyti. Trejus su puse metų buvau vėl priklausoma nuo dializių, o nuo antrosios inksto persodinimo operacijos dabar jau praėjo šešeri metai“, – dalijasi Rima ir priduria, kad, jei reikės, dar kartą ryšis operacijai.
Kita su donoru inkstu gyvenanti moteris, Ina, save vadina laimės kūdikiu.
„Man tiek ilgai nereikėjo dializių, kaip Rimai, tad, kol galėjau, dirbau. Tačiau visą laiką buvo sunku, nes norėjosi gerti, o negalima. Kai per televizorių matydavau, kaip briedis eina prie upės atsigerti, jausdavau, kad aš pati, kaip tas briedis, visą galvą į vandenį sukiščiau“, – su šypsena dabar pasakoja apie sunkų laiką Ina.
Ina sako, kad gydytojai apie inksto persodinimo operaciją jai papasakojo po kelių mėnesių dializių ir nuramino, kad viskas, kas gali įvykti, tai šiek tiek priaugs svorio, nes reikės vartoti vaistus, kad organizmas neatmestų inksto.
Keturiolika metų su donoro inkstu skaičiuojanti moteris neslepia – jai nereikėjo ilgamečių dializių, todėl save vadina laimės kūdikiu. Inksto jai prireikė, kai organizmą stipriai sužalojo aukštas kraujo spaudimas. Tik prieš metus Ina išėjo iš buvusio darbo, o dabar kartu su Rima dalyvauja veikloje ir pasakoja žmonėms, kaip pasikeičia gyvenimas dėl donorystės. Abi moterys ir pačios užpildė donoro korteles, juokauja, kad, jei tik bus dar ką paimti po jų mirties ir galės palengvinti kitų žmonių gyvenimą, jos bus laimingos.
Pačios su negalia gyvenančios moterys sako, kad liga apverčia pasaulėžiūrą. Ina stipriau ėmė tikėti ir dažniau lankosi bažnyčioje. Rima stengiasi kiek įmanoma dalyvauti visuomeninėje veikloje ir su sergančiaisiais kalbėtis apie donorystę, o sveikuosius paskatinti nebijoti padėti kitiems, jei turi galimybę. Moterys sako, kad nežino, kas tie geradariai, jų šeimos, kurie paaukojo organus, tačiau kasdien yra dėkingos už neįkainojamą dovaną gyventi.
