aA
Vaikų turinčios moterys pritars, kad kūdikio laukimas – nuostabi patirtis. Be abejo, situacijų gyvenime būna įvairiausių, tačiau toms moterims, kurių nėštumas yra planuotas ir labai lauktas, ši patirtis ir kiekviena laukimo diena – tiesiog neįkainojamos.
16-ą nėštumo savaitę – tragedija: vilnietė iki šiandien negali patikėti savo gydytojos abejingumu
© Fotolia nuotr.

Nepaisant to, kiek daug yra kalbama apie šį moters gyvenimo tarpsnį, juodoji istorijų pusė neretai nutylima. Ir ne tik dėl netylančių diskusijų, kuriomis bandoma nuspręsti, nuo kada vaisius jau tampa mažu žmogumi.

Sunkią patirtį išgyvenusios moterys neretai nusprendžia savo istoriją verčiau nutylėti. Kodėl? Pasirodo, požiūris į kūdikio praradimą Lietuvoje vis dar gana nejautrus.

Kėdainiuose gyvenusi, o vėliau į Vilnių persikėlusi kraštietė Jolanta sutiko papasakoti savo istoriją, taip vildamasi padėti kitoms moterims, kurios taip pat išgyveno vaikelio netektį.

Bloga savijauta – normalu?

Jolanta pasakoja, kad 16-oji nėštumo savaitė buvo sudėtinga. Ji prisimena visą savaitę jautusis prastai ir, nepaisant to, kad gydytoja ją ramino, moteris nerimavo ne šiaip sau. Pasitvirtino baisiausias scenarijus, apie kokį galėtų pagalvoti kūdikio besilaukianti moteris.

„Visą savaitę mano savijauta buvo nekokia. Kaupėsi skysčiai, buvo aukštas kraujospūdis. Gydytojai sakė, kad per anksti tokiems simptomams, bet aš buvau be galo ištinusi, kraujo spaudimas buvo labai aukštas, nors įprastai jis būna žemesnis, nei turėtų būti.

Lemtingą penktadienį pajutau sąrėmius, pranešiau darbdaviams, kad į darbą neatvažiuosiu.
Su troleibusu nuvažiavau pas savo gydytoją, paprašiau, kad mane priimtų be eilės, nes blogai jaučiuosi. Gydytoja mane priėmė ir apžiūrėjo echoskopu. Nors anksčiau žiūrėdavau į ekraną, tąkart tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į lubas. Gydytoja dar mane ragino pasižiūrėti į ekraną – esą vaikui viskas gerai, tik gimda kiek susitraukinėja.

Tiesa, ji mane dėl viso pikto nusiuntė pasidaryti kraujo tyrimo, o rezultatai rodė, jog kraujyje yra gerokai padidėjęs leukocitų skaičius. Tačiau gydytoja mane ir toliau ramino – sakė, kad nieko tokio man nėra, viskas yra normalu.

Po to nuėjusi į tualetą pamačiau šviežią kraują. Vėl grįžau pas gydytoją, ji mane vėl apžiūrėjo, ir vėl ramino – esą kraujas senas, man viskas gerai, vaikeliui viskas gerai“, – liūdnos dienos smulkmenomis dalijosi Jolanta.

Šokiruojantis gydytojų šaltumas

Moteris pasakoja po to grįžusi namo, o jos savijauta ir toliau buvo prasta. Gyvenimo draugui jos paklausus, kaip ji jaučiasi, moteris sakė papasakojusi, kas nutiko, ir tarstelėjusi: „Jei taip jausiuos ir toliau, važiuosiu į Santariškių akušerijos skyriaus priėmimą“. Tą pasakiusi Jolanta pajuto, kad jai nubėgo vandenys.

„Tada ir prasidėjo mano košmaras. Pasiskambinau pati į greitąją, man liepė atsigulti. Medikai greitai atvažiavo, tikrai elgėsi su manimi labai gražiai, žmogiškai. Jie nuvežė mane į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Priėmimo skyrių. Tiesa, iš pradžių manęs ten priimti nenorėjo, tačiau vėliau visgi persigalvojo.

Nuvežus mane į gydytojos kabinetą ši pasitiko mane itin grubiai. „Lipk, ko guli? Ką, negali pati ateiti?“ – taip ji su manimi kalbėjo.

Aš nežinojau, kad antrame nėštumo trimestre vaikelio išgelbėti būna neįmanoma. Aš gydytojai ir pasakiau, kad bijau dėl kūdikio, o ji mane apžiūrėjo, ir sako: „Va, viskas, jau išeina. Jau nieko nepadarysi“. Aš jos klausiau – gal dar įmanoma kažką padaryti, išgelbėti? O ji sakė – ne, ko nori, jis juk jau miręs.

Žinoma, aš pradėjau verkti, o gydytoja tarstelėjo esą ko aš čia nervinuosi, juk dar turėsiu vaikų.
Bet juk aš to vaikelio laukiau, man jo reikėjo...“ – pasakoja Jolanta.

Moteris sako neatsimenanti nei kaip išėjusi iš gydytojos kabineto, nei kas jai atvežęs vežimėlį. Gyvenimo draugui Jolanta iš karto pasakė – be psichologo ji neapsieis. Be to, pasakė ir norėsianti vėl pastoti, norėsianti vaikelio.

„Likusią dienos dalį gulėjau palatoje, su manim niekas nekalbėjo. Tik atėjusi sesutė pasakė, kad vakare 6-ą valandą darys abraziją, jei vaisius pats nepasišalins. Atėjo ta šešta valanda, septinta valanda, pusė aštuonių... Draugas neapsikentęs nuėjo ir paklausė, ar kažkas pas mane dar pasirodys. Sesutė atsakė, esą nėra anesteziologo, todėl operuoti dar negalima.

Tačiau po penkiolikos minučių anesteziologas pasirodė, ir mane jau vežė į operacinę. Aš dar norėjau paprašyti, kad man parodytų mano vaikelį, tačiau suleidus vaistų užmigau. Po operacijos gydytojai sakė man nekalbėti, nieko neklausinėti, esą vėliau jie teis ir viską paaiškins“, – atsiminimais dalijasi jauna moteris.

„Labai gaila, kad negalima palaidoti vaikelio. Niekas neatiduoda jo. Skauda, kai žinai, kad jį sudegina kaip medicinines atliekas, kažkur išpila pelenus, nežinia net kur. Labai skauda širdį...“ – atviravo Jolanta.

Paramos nebuvo

Jolanta pasakoja, kad gydytoja pas ją į palatą vėliau buvo užsukusi, tačiau labai šaltai ir techniškai susakė, kas nutiko ir kas buvo padaryta. Maža to, palatos kaimynė, net ir žinodama moterį ištikusią nelaimę, nesibodėjo garsiai aptarinėti jos elgesio.

„Aš palatoje verkiau, daug, visą naktį praverkiau. O palatos kaimynė lyg niekur nieko savo draugei pasakojo apie mane, esą ko ji čia verkia, dar susilauks tų vaikų. Mano draugas neapsikentęs nuėjo su ja pasikalbėti, ir po to karto jokių replikų iš jos nebegirdėjau.

Per tą laiką pas mane nebuvo atėjęs psichologas, niekas net lankstinuko nedavė ir informacijos nepateikė, kur aš galėčiau kreiptis, jei man reikalinga emocinė pagalba.

Aš labai norėjau grįžti namo, tačiau mane laikė ligoninėje visą savaitgalį.

Išleista iš ligoninės pati namuose ieškojau informacijos ir radau, kad yra toks Krizinio nėštumo centras. Ten ir kreipiausi. Esu labai dėkinga centro darbuotojoms, psichologei Vėjūnei Domanskaitei Gotai, kuri man be galo daug padėjo. Eidavau ten kartą per savaitę. Vėliau pastojau, taigi psichologė su manimi ir telefonu kalbėdavosi.

Taip pat susiradau, kad Kaune yra mamų, netekusių vaikelių, grupė, taigi aš porą kartų važiavau į Kauną. Ten mes bendraudavome, dalindavomės savo patirtimi, išgyvenimais. Tikrai buvo lengviau išsikalbėjus – nes po to įvykio dvasinis skausmas buvo didžiulis“, – pasakojo Jolanta.

Guodimas tik dar labiau skaudino

Jolanta pasakoja, kad jos patirtis parodė, jog medikai į persileidimus žvelgia taip, tarsi tai būtų paprastas, įprastas dalykas. Tarsi 16 savaičių kūdikis – dar ne žmogus, o tiesiog vaisius, darinys, kurio moters kūnas atsikrato. Tuo tarpu nemažai aplinkinių, gal ne iš blogos valios, mėgindami paguosti, tokią patirtį išgyvenusias moteris tik dar labiau įskaudina.

„Atrodo, kad gydytojai mano, jog yra norma netekti vaiko ir normaliai po to jaustis. Sako – o gal vaikas būtų apsigimęs? Esą, gal čia dar geriau nutiko.

Aplinkiniai gal ir norėdami paguosti nemoka, nežino kaip, įskaudina dar labiau. Norisi nusisukti, nueiti, nebendrauti. Neturi su kuo pasidalinti sielvartu, kai tavęs niekas nesupranta. Aš pati esu iš mamų sulaukusi tokių replikų – tai gal tas vaikas būtų invalidas, ko čia nerviniesi? Gal dar geriau, kad taip nutiko. Arba sako, kad dar turėsi tų vaikų, juk jauna esi, koks skirtumas, gi jis vis tiek nieko nepajuto.

Na tokie paguodos žodžiai tik dar labiau įskaudina. O jei žmogus jautrus, tai apskritai labai blogai“, – prisipažįsta Jolanta.

Netektis ilgam išmušė iš vėžių

Moteris pasako, kad po vaikelio netekties jos pačios savijauta buvo labai prasta. Chaosas, pyktis, neviltis – tokioje vidinėje painiavoje po mažylio netekties gyveno Jolanta.

„Kai grįžau iš ligoninės aš rėkiau, klykiau, net nesuvokdama, kad gal reikėtų tramdyti emocijas. Pamačiau vaikučio šliaužtinuką, vėl viskas sukilo, aš jį apsikabinusi verkiau. Norėjosi būti su vaikeliu. Nepaisant to, kad turiu vyresnį vaiką, tačiau tuo metu aš nenorėjau nieko... Kartą draugas kažką pasakė, aš iš visų jėgų stūmiau jį į sieną – buvau tokiame chaose, visai nesivaldžiau. Maniau, kad neištversiu, praradau vaiką, kuris man labai brangus buvo.

Labai skaudu kai lauki, lauki, rodos, tiek nedaug liko... Galvodavau, 12 savaičių praėjo – viskas, rizikingas laikas praėjo. Kiti vežimėlius jau perka. Aš dabar džiaugiuos, kad nenusipirkau nei vežimėlio, nei lovytės, nes apskritai būtų tragedija.

Mano draugas man labai padėjo, labai mane palaikė. Tačiau mano savijauta gerėjo labai palaipsniui. Pamenu, kartą pas gydytoją turėjau nuvykti pati viena, tad važiavau su savo vyresnėliu vaiku. Nebeatsimenu – ar viešuoju transportu, ar su taksi. Po vizito išėjusi į lauką aš pasimečiau. Mačiau žmones, bet nenorėjau jų matyti, man rodėsi, kad jie mato mano bėdą, mano skaudulius.
Vaikas pamatė mano pasimetimą ir šiek tiek išsigando, sakė „mama, nurimk“.

Bandžiau paskambinti į taksi, bet paskambinau draugei. Ji išgirdusi mano balsą atvažiavo manęs paimti.

Dar šiandien, kai vyresnėlis kartais paklausia – mama, įdomu, kaip ten broliui sekasi? – man viskas sukyla, susigraudinu. Vaikui irgi norisi apie tai pasikalbėti, jis supranta, kas atsitiko, mes su juo apie tai kalbėjome“, – liūdnais atsiminimais dalijosi Jolanta.

Moteris sako, kad baimė jos neapleido nei kito nėštumo metu, nei dabar, jau gimus vaikeliui.

„Kito nėštumo metu labai bijojau, kiekvieną dieną skaičiavau, vis galvodavau, kad tik ko nenutiktų. Mažylis tiesa, turi šiokių tokių bėdų, bet stengiuosi būti ramesnė – juk vaikas viską jaučia. Tačiau iki šios dienos aš keliuosi naktį ir žiūriu, ar jis kvėpuoja. Mano baimė yra išlikusi“, – sako jauna mama.

Be specialistų pagalbos – niekaip

Psichologų pagalba, rodosi, turėtų būti net nekvestionuojama tokiais gyvenimo etapais. Bėda tik ta, kad tuos psichologus susirasti tenka pačioms moterims, o tai išties nelengva. Juk kai kurios po tokių tragedijų tampa apatiškos, ir gali net nenorėti kažko ieškoti, ieškoti pagalbos. Tačiau Jolanta sako – be psichologų pagalbos ji galimai būtų visko nepakėlusi.

„Be artimiausiųjų žmonių palaikymo, psichologų pagalbos aš būčiau neištvėrusi.

Buvo laikas, jau po antro mažylio gimimo, kai labai mažai miegojau, ir atsigulusi ligoninėje su vaikučiu vieną dieną aš pratrūkau. Aš nebežinojau, kas man yra, bet nuovargis ir sumišusios emocijos, paėmė viršų. Mano būsena tada buvo labai prasta. Bet pokalbiai padėjo, grįžau į realybę.

Su viena mergina, su kuria gana retai bendraudavome, pavyko labai gražiai pasišnekėti. Ji manęs neguodė taip, kaip kiti. Mes tiesiog bendravome, ir aš jaučiau, kad ji mane palaiko. Neutralus pokalbis padėjo man atkurti, išlaikyti vidinę ramybę.

Tačiau psichologė visgi padėjo labiausiai. Nors pokalbiai tik kartą per savaitę vykdavo, jie man labai padėjo. Psichologai sako, kad patarimų jie neduoda – leidžia žmogui išsikalbėti ir pakreipia tinkama linkme, kad žmogus pats rastų sprendimus. Tačiau ji man padėjo, patarė, ypač to reikėjo tada, kai sužinojau, jog vėl laukiuosi.

Iš pat pradžių psichologė atkreipė dėmesį į mano vidinę būseną. Apie tai manęs daug klausinėjo, kalbėjomės. Vėliau aš aprimau. Per vieną susitikimą kalbėjosi su ja draugas, ne aš. Paprastai susitikimų metu aptardavome, kaip aš jaučiausi paskutinę savaitę, ką nuveikiau. Be to, psichologė mane išmokė, kaip galiu atsipalaiduoti, nuvyti šalin nemalonias mintis, kaip galiu išmokti jaustis saugi“, – kalbėjo Jolanta.

Iniciatyvos neįvertino

Iš Kauno ugdymo ir konsultavimo centro gavusi keletą jų paruoštų lankstinukų, Jolanta norėjo jais pasidalinti ir su Vilniuje esančiomis gydymo įstaigomis, tačiau... tokios iniciatyvos, panašu, niekam nereikėjo.

Moteris pasakoja, kad tada, kai laukėsi antrojo vaikelio, lankydamasi Vilniaus gimdymo namuose pastebėjo, kad ten taipogi nėra jokios informacijos apie psichologinę pagalbą ir emocinę paramą.

„Ėjau pas vieno skyriaus vedėją, jis liepė kreiptis į gydymo įstaigos pavaduotoją, pakalbėjus su juo paaiškėjo, kad jis už informacijos priėmimą nėra atsakingas, buvau nukreipta pas direktorę. Tokie keblumai pasitaikė norint pateikti informaciją.

Galiausiai direktorė pasakė, kad galiu atsiųsti informaciją, ir jie nuspręs, ar priimti lankstinukus ar ne. Iš Ugdymo ir konsultavimo centro sužinojau, kad lankstinukai buvo išsiųsti, tačiau vėliau lankstinukų nemačiau nei priimamajame, nei ginekologijos skyriuje... Tai neaišku, kur tie lankstinukai nukeliavo, ar buvo padalinti, ar ne“, – apie menką gydytojų iniciatyvą kalbėjo Jolanta.

Ragina nebijoti pagalbos

Moteris atkreipė dėmesį, kad apie tokias patirtis kalbama per mažai. Per mažai dėmesio skiriama moterims, patyrusioms persileidimą, per dažnai jos sulaukia nuomonių, esą nėra ko liūdėti. Per mažai visuomenėje suvokimo, kad moterys tokias netektis išgyvena ypač skaudžiai. Dėl to ji ragina kitas moteris nelikti vienoms, o kreiptis pagalbos į specialistus, jei artimieji visapusiškai palaiko, atsiremti į juos, tai padės gyvenimą grąžinti atgal į vėžes.

www.rinkosaikste.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vilniaus apskrityje šiemet – jau 3 kokliušo protrūkiai (135)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (NVSC) Vilniaus...

Pernai dėl kokliušo į ligoninę paguldyta 10 vaikų: yra du pagrindiniai ligos simptomai

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) preliminariais duomenimis, pernai Lietuvoje kokliušu...

Lenkijoje mirė su 3,2 promilės alkoholio kraujyje gimęs kūdikis (18)

Praėjus daugiau kaip trims savaitės po gimimo, Lenkijoje mirė kūdikis, kuris pasaulio šviesą...

Lietuvoje tokia situacija susiklostė pirmą kartą: ypač atidūs turėtų būti alergiški žmonės (11)

Pirmą kartą per visą Lietuvoje vykdytų stebėjimų laikotarpį yra susiklosčiusios aplinkybės,...

Paaiškėjo naujų detalių apie netikėtą vaiko mirtį Ukmergėje (242)

Sekmadienį Policijos departamentas informavo, kad Ukmergės ligoninėje dėl vangumo ir vėmimo mirė...

Top naujienos

Opozicija Rozovai inicijuoja apkaltą

Nelaukdami parlamentinio tyrimo pabaigos, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai iš...

Prabilo kiti Vilniaus r. politikai: čia iškylančios problemos yra tiesioginė diskriminacija tautiniu pagrindu (89)

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariai piktinasi, kad rajone esančios problemos dėl...

VTEK sprendimas dėl Narkevičiaus: pažeidė tarnybinę etiką papildyta (305)

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija (VTEK) trečiadienio posėdyje vertino susisiekimo ministro...

Vilniaus apskrityje – 3 ypač kūdikiams pavojingos ligos protrūkiai: vaikai sparčiai užsikrėtė vienas nuo kito (135)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (NVSC) Vilniaus...

Brendo brendo ir pribrendo: tai – tik svaiginančios Sabonio karjeros pradžia? laida „Iš viršaus“ (7)

Kai buvo likę mažiau nei pora mėnesių iki Domanto Sabonio pasirodymo šiame pasaulyje, 31-erių...

Kelionėms teks išleisti daugiau: perkančiųjų daugiau nei pasiūlymų

Nacionalinės turizmo verslo asociacijos bei Lietuvos turizmo rūmų prezidentė Žydrė Gavelienė...

NSGK Pranckiečio ėmėsi labai rimtai: iškilo daug nepatogių klausimų papildyta 11:33 val. (58)

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas tyrime dėl Seimo narės Irinos Rozovos ryšių su...

Pokyčių apstulbinta Rusijos opozicija: nesuprantam, kas vyksta (228)

Prezidento Vladimiro Putino žaibiškas vajus Rusijos politinei sistemai pertvarkyti šalies...

Gyvai / DELFI Premjera: ar 12-asis Aistės Pilvelytės kartas „Eurovizijoje“ bus laimingas? (8)

Trečiadienį 12 val. laidoje „ DELFI Premjera “ viešės jau 12-ąjį kartą „Eurovizijos“...

Kaip dosnus geradarys garsėjęs vyras dabar slepia akis: naktimis į mišką vežioti berniukai iki šiol gyvena baimėje (50)

Pažintis su dosniu ir įtakingu verslininku pristatančiu vyru gausybei paauglių tapo kraupia...