Eduardas Šubkovas iš Grigiškių (Vilniaus r.) į Didžiąją Britaniją išvyko prieš 13 metų. Lietuvoje jis baigė Kauno medicinos akademiją ir kurį laiką pusantro etato krūviu dirbo Vilniaus Santaros klinikose. Eduardas spėjo pajusti darbo specifiką Lietuvoje, tad dabar drąsiai gali palyginti darbo Lietuvoje ir Velse skirtumus. Gydytojas tikisi, kad per tą laiką Lietuvoje situacija pasikeitė.

„Kardiologai Lietuvoje tuo metu buvo itin siauros specializacijos žmonės,dirbantys monotoniškoje aplinkoje ir atliekantys jiems priskirtas užduotis. Pavyzdžiui, tuo metu, kai išvykau, intervencinis kardiologas Lietuvoje dirbdavo paromis ir darydavo vieną vienintelę procedūrą operacinėje, – pasakojo E. Šubkovas. Tai buvo arba tiriamoji koronarų ištyrimo, dar žinoma kaip angiografija arba gydomoji procedūros.

– Didžiojoje Britanijoje pagrindinis kardiologo darbo skirtumas – vyraujanti profesinė įvairovė. Kardiologas suvokiamas kaip specialistas, kuris atlieka įvairias procedūras, dirba su ligoniais skyriuje, konsultuoja poliklinikoje, moko jaunuosius gydytojus rezidentus, dalyvauja moksliniuose tyrimuose ir ligoninės vadyboje.“

Gydytojas sako, kad būtent ši įvairovė ir buvo vienas iš pagrindinių motyvų vykti į užsienį. Nors darbas Lietuvoje suteikė malonumo, bet buvo per daug monotoniškas ir prastai apmokamas.

„Manau, kad kardiologai Lietuvoje dabar turi daugiau galimybių, tačiau žinau, kad dar yra gydytojų kurie prižiūri tik skyriaus ligonius ar tik atlieka intervencines procedūras.. Dauguma mano buvusių kolegų Lietuvoje sukasi kaip voverės rate, kad galėtų išsilaikyti arba, kaip pastaruoju metu madinga sakyti, oriai gyventų“, – tvirtina gydytojas Eduardas.

Eduardas Subkovas
– Monotoniškas darbas – ar tik tai skatino išvykti iš Lietuvos?

– Tuo metu net neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Kita vertus, nuo seno žinojau, kad gydytojai nevertinami buvo nuo Sovietų Sąjungos laikų.Tuo metu šalį valdžiusios Komunistų partijos moto buvo toks, kad gydytojai prasimaitins ir išgyvens net ir gaudami varganą atlyginimą, prisidurs iš pacientų dovanomis ar kyšiais.. Į juos buvo žiūrima su panika, juk intelektualių, išsilavinusių žmonių tais laikais nereikėjo, nebent gydytojas įstodavo į partiją ir tapdavo to meto elito nariu. Dažniausiai tai pastūmėdavo gydytojus link vadovaujančių postų ligoninės administracijoje ar sveikatos apsaugos ministerijoje.

Jaučiausi dirbantis mėgstamą darbą, bet nesijaučiau pakankamai įvertintas. Nors tėvai man buvo įskiepiję, kad gydytojo profesija yra viena kilniausių, tačiau valdžia nei gerbė, nei vertino mūsų, nebent valdininkams ar jų giminaičiams patiems prireikdavo sveikatos paslaugų. Gydytojai, kaip ir mokytojai, buvo vadinami inteligentija, tačiau šis terminas buvo labiau paniekinantis negu, išaukštinantis.

– Kaip manote, ar šis požiūris dabar pasikeitė?

– Manau, kad požiūris šiek tiek pasikeitė ta prasme, kad gydytojai įgavo rinkos vertę dėl galimybių išvažiuoti į užsienį. Tačiau jie vis tiek dar jaučiasi priklausomi nuo aplinkybių, susiklosčiusių sąlygų vienoje ar kitoje įstaigoje, nuo to kaip sugeba susikurti sau palankią terpę su pažįstamų, draugų pagalba. Atsirado galimybių įsidarbinti privačiose įstaigose, budėti papildomai, laisvomis nuo darbo valandų pagrindinėje darbovietėje valandomis – rajonų ligoninėse. Mažų algų klausimas sunkiai sprendžiamas daugiausiai dėl to, kad Lietuvoje yra didelis gydytojų perteklius ir netolygus pasiskirstymas didesnių miestų naudai. Kai pasišneku su savo buvusiais kolegomis, suprantu kaip nuvertinti jie jaučiasi, kokį mažą, palyginus su kitomis Europos šalimis, atlygį jie gauna, dirbdami dar sunkesnėmis sąlygomis. Manau, kad talentingesni susikuria orų gyvenimą, bet kokia viso to kaina?

Galimybių gydytojams yra, tačiau trūksta teisingo požiūrio į žmogų, valstybės santykio su žmogumi. Gydytojai, kaip ir daugelio kitų sričių atstovai, vis dar yra nevertinami. Tą lengva pastebėto skaitant pacientų ir visuomenės atsiliepimus į gydytojų raginimus pakelti medikus algas. Žmonės labai nenoriai pripažįsta, kad gydytojų darbas gerokai sudėtingesnis ir atsakingesnis nei kitų profesijų žmonių. Kažką pakeisti vyraujant tokiam neigiamam požiūriui gydytojams labai sunku. Čia įžvelgiu anksčiau minėtą mentaliteto problemą – sovietinį palikimą. Gydytojai dar ir šiandien yra daugiau sistemos įkaitai, nei ją galintys reformuoti asmenys ar jos varančioji jėga.

– O ką manote apie žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius apie pacientų ir gydytojų konfliktus, skundus dėl neva blogai atliktas paslaugas ir pan.?

– Manau, kad abi pusės turėtų padaryti labai daug išlygų, būti geranoriškais ir tolerantiškais, nes yra daug nesusikalbėjimo. Pagrindinė problema, mano manymu, yra kultūros stoka. Vakaruose medicinos studijų didelę dalį sudaro bendravimo įgūdžių formavimas. Jie įprastai susiformuoja nuo vaikystės. Vienas iš atrankos į medicinos mokyklas kriterijų yra žmogaus komunikabilumas. Kitas esminis principas, kurio labai pasigendu Lietuvoje, ne vien medicinoje, yra pagarba asmeniui, kai individo teisės, norai, požiūriai yra virš visko. Tai yra labai vertinama ir akcentuojama britų medicininėje ir įprastinėje spaudoje. Tuo metu Lietuvoje konfliktai kyla dėl to, kad abi pusės (pacientai ir gydytojai) nevertina būtent to dalyko. Gydytojai mano, kad pacientai per daug reiklūs, neišmanėliai. Pacientai yra karingai nusiteikę gydytojų atžvilgiu, sako, kad jie pavargę, nebendraujantys, nenori suteikti kokybiškų paslaugų. Yra per daug diktato, pūtimosi, šaltumo ir per mažai geranoriškumo, atjautos, žmogiškos šilumos ir noro dirbti kartu paciento naudai.

Intuityvūs žmonės, kurie turi savyje šių žmogiškų savybių išsiskiria Lietuvoje kaip geri ir žmonių mėgstami gydytojai. Visi kiti, kuriems minėtos bendravimo savybės neįskiepytos nuo vaikystės arba jų neišmokstama vėliau, susiduria su rimtais sunkumais, pacientų nuolatiniu nepasitenkimu ir skundais.

– Kai kurie gydytojai pyksta, kai juos pavadina paslaugų teikėjais.

– Kuo toliau, tuo gydytojo, kaip paslaugos teikėjo vaidmuo, ryškės. Vienoje konferencijoje teko žiūrėti labai įdomų mokomąjį filmuką. Jauna moteris verslininkė, ateina pas gydytoją, ir laukiamajame sėdi pasidėjusi ant kelių planšetinį kompiuterį. Po kurio laiko išeina administratorė pakviesti pacientę į gydytojo kabinetą, bet pastaroji nepakelia akių, toliau dirba. Dar po kelių paraginimų pacientė atsako, kad dar turi sutvarkyti kelis reikalus ir į gydytojo kabinetą užeis, kai tik baigs tvarkytis. Kamera nukrypsta į kabinete nuolankiai laukiantį gydytoją. Administratorė užjaučiamai jam praneša, kad pacientės užimtoje dienotvarkėje konsultacija su gydytoju laukia savo eilės ir netrukus įvyks. Ne pacientė laukia gydytojo, o gydytojas yra priverstas laukti pacientės.Ji ateina paslaugos, nori ją gauti jai tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Taip, akivaizdžiai perdėtai norima akcentuoti besikeičiančią aplinką, atspindinčią jaunosios kartos įtemptą gyvenimą ir per daug vartotojišką požiūrį į viską, taip pat ir tokįį prastai bauginantį dalyką, kaip apsilankymą pas gydytoją. Tarsi ir apsikeičiama vaidmenimis – ne pacientas, o gydytojas jaučiasi įspraustas į nepatogią padėtį. Pacientė, paslaugos gavėja yra visiška padėties šeimininkė..

– Kaip vertinate tai, kad žmonės patys diagnozuoja sau ligą?

– Jokiu būdu tai nėra blogai, kai žmonės skaito ir domisi. Problemų iškyla tuomet, kai pacientas ateina pas gydytoją jau iš anksto nusistatęs nekeisti savo nuomonės. Tai vėlgi yra kultūriškai įskiepyta žmonėse. Tuo metu Vakaruose net jei žmonės ateina nusistatę diagnozę, jie nelinkę prieštarauti gydytojui, jeigu jis sugeba kvalifikuotai ir gražiai išaiškinti ligos simptomus ir pasakyti, kodėl diagnozė nėra tokia, kokią pacientas įsivaizduoja. Žinoma, kyla konfliktų ir ten, tačiau didžioji dauguma pacientų ir gydytojų jaučia tarpusavio pasitikėjimą bei bendrauja kaip lygiaverčiai partneriai. Nesvarbu, kad pacientas valytojas, santechnikas ar autobuso vairuotojas, gydytojas į jį žiūri su tokia pat pagarba ir privalo aptarti su sveikata susijusius klausimus kantriai, pacientui suprantama kalba. Yra pacientų, kurie priklauso socialiai remtiniems sluoksniams, ateina nesiprausę savaitę ar turi psichikos negalią.Visi jie yra žmonės ir ne gydytojams juos teisti ar prieš juos raukytis. Jokios diskriminacijos amžiaus, lyties, socialinės padėties, rasės ar etninės kilmės pagrindu negali būti – dar vienas iš kertinių britų medicinos sistemos principų.

– Kaip viską pakeisti?

– Reikia daugiau apie tai kalbėti, rašyti. Žmonės turbūt suvokia, kad viskas gali ir turi būti kitaip. Jaunimas šiandien yra gerokai pilietiškesnis, žmonės keliauja, jiems lengvai prieinami informacijos klodai internete. Gal anksčiau ar vėliau viskas pasikeis. Pokyčių tikrai norėtųsi visiems. Tą tvirtai žinau, nes stebiu naujai įsikūrusio Lietuvos medikų sąjūdžio veiklą ir diskusijas Lietuvos spaudoje, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Prisimenu vieną istoriją. Profesorius Aleksandras Laucevičius, tuometinis Kardiologijos klinikos vadovas, daug kartų buvęs užsienyje iš savo kelionių parsivežė vieną mažą detalę, kurią norėjo įdiegti į kasdienį Santaros klinikų gyvenimą. Ateidavo, paspausdavo pacientui ranką, pasakydamas „aš esu profesorius Laucevičius”. Tai mums tuo metu atrodė neįprasta ir keista. Aš dabar suvokiu, kad jis jau tada sąmoningai bandė šį dalyką keisti – jam gal ir buvo tai natūralu, mums tuo metu atrodė labai nereikšmingas dalykas. Šiandien prisistatymas mano darbe yra norma, ko, deja, negaliu pasakyti apie savo kolegas Lietuvoje.

– Jeigu grįžtumėt gyventi į Lietuvą, turbūt būtų labai sunku prie to priprasti?

– Aš manau, kad didžiąją dalį pacientų tinkamai bendraujant sugebėčiau aptarnauti lygiai taip pat kokybiškai kaip tą darau Velse. . Dažniausiai ledus galima pralaužti nuoširdžiu bendravimu. Gydymo sekmė priklauso ir nuo to, ar abi pusės pasiryžusios be išankstinių nusistatymų siekti bendrų sprendimų.

– Viename Velso naujienų portale teko skaityti apie jūsų visą parą budinčią gydytojų komandą, kuri „gelbsti tūkstančius gyvybių“. Papasakokite, kaip jums ten sekasi?

– Šiaurės Velso regione, kuriame dirbu, prieš porą metų ūmus miokardo infarktas pradėtas gydyti atliekant anksčiau minėtą angioplastikos procedūrą, teikiant paslaugas visą parą. Lietuvoje tų pačių paslaugų suteikimas yra lygiai toks pat sėkmingas ir beje pradėtas taikyti kur kas anksčiau negu pas mus. Susikūrus insulto ir infarkto klasteriams, Lietuvoje infarkto gydymas pažangos prasme tikrai neatsilieka nuo to, ką mes darome kaimiškoje vietovėje Velse. Infarktų klasteriai ir buvo sukurti tam, kad pagalba žmogui būtų teikiama visą parą ir būtų prieinama net ir atokesnėse vietovėse gyvenantiems. Tai pasaulyje yra norma, nes išeminis insultas ir miokardo infarktas yra dvi ligos, kurios yra šiek tiek panašios. Trūksta vadinama riebalinė plokštelė ir prie jos pradeda „klijuotis” kraujo krešulys. Kuo greičiau atvėrus kraujagyslę, tikimybė sumažinti tiek insulto, tiek infarkto pasekmes gerokai padidėja. Abiem atvejais sėkmingos ir, svarbiausia, savalaikės procedūros dėka paciento neįgalumą (galūnių paralyžių, kalbos sutrikimus, dusulį, kojų tinimus – insulto ir infarkto komplikacijos) galima ženkliai sumažinti.

Pas mus ligoninėje invazinėmis procedūromis gydo tik infarktą. Atliekame apie tris šimtus procedūrų per metus, aptarnaudami apie septynis šimtus tūkstančių gyventojų. Insultą, skirtingai nei Lietuvoje, gydome tik senais metodais: kraujo krešulį tirpdančiais vaistais. Didžiojoje Britanijoje neseniai tik pradėjo kurtis tokia išeminių insultų gydymo tarnyba. Lietuvoje tą buvo padaryti žymiai paprasčiau. Užteko nurodymų iš viršaus, kiek investavus į infrastruktūrą. Gydytojai, kurie anksčiau buvo kardiologais ir intervenciniais radiologais po truputį įgijo patirties ir sėkmingai įdiegė šįgydymo metodą. Lietuvoje viską padaryti žymiai lengviau iš teisinės pusės, taip pat lengviau nurodyti gydytojams prisiimti papildomą krūvį. Didžiojoje Britanijoje vien galvojant apie papildomas lėšas, planuojant, kur pacientai gulės, kiek riekės papildomai medicinos slaugytojų ir gydytojų etatų, žmonių, vežiojančių pacientus po skyrius (o ir tokia pareigybė čia egzistuoja), užtrunka begalę laiko. Tai labai sudėtingas procesas vien dėl to, kad labai svarbi finansinė pusė. Gydytojų algoms skiriama didžioji dalis įstaigų biudžeto, naujų gydymo metodų įdiegimas kruopščiai planuojamas.

Tuo metu Lietuvoje susidaro įspūdis, kad galima visa tai įgyvendinti liepiant gydytojams pradėti dirbti, o jau po to galvoti, ko reikia, kad ta paslauga ar tarnyba veiktų sklandžiai. Pacientams nuo to Lietuvoje tik geriau, o ir gydytojų stygiaus nėra tokio, koks jis yra Velse. Jei patenki į ligoninę, kur insultų gydymo paslaugos teikiamos 24 val. per parą, tikėtina, kad rezultatas bus geresnis. Didžiojoje Britanijoje per metus išeminiu insultu, kurį būtų galima gydyti invaziniu metodu, yra apie dvylika tūkstančių kasmet. Pernai procedūrų buvo atlikta vos apie tūkstantį.

– Neseniai rašėme apie Lietuvoje dirbantį neurointervencinį radiologą, kuris trombus iš smegenų ištraukia per kirkšnį. Skaitytojams tai buvo labai įdomu.

– Tai labai šiuolaikiškas, madingas ir daug teigiamų emocijų gydytojams suteikiantis išeminio insulto gydymo būdas. Kalba medicinoje vis dažniau sukasi ir apie tai, kiek tam tikrų procedūrų reikėtų atlikti ar kiek pacientų gydyti vienokiu vaistu ar vienokiu būdu, kad apčiuopiamai pakeistų jų prognozė. Kitaip sakant, kiek pacientų reikia gydyti, kad padarytum esminį pokytį. Pavyzdžiui, insulto atveju tereikia bandyti gydyti 4-5 pacientus tam, kad vieno iš gydytoų neįgalumas (čia pateiksiu tik apytikrį pavyzdį) pasikeistų nuo visiško paralyžiaus iki tokio lygio, kai žmogus gali išeiti iš ligoninės savomis kojomis. Šalių ekonominėms situacijoms prastėjant, visuomenei nenumaldomai senėjant, technologijoms brangstant ir atsirandant vis naujų gydymo būdų gydymo ekonominio veiksmingumo klausimas vis garsiau aptarinėjamas politikų ir sveikatos paslaugas formuojančių valstybės tarnybų. 4-5 pacientai ekonomine prasme yra itin mažas ir apsimokantis skaičius.

– Gyvendamas Velse turbūt vis tiek sekate aktualijas Lietuvoje. Ką manote, ar tai, ką dabar daro dabartinis sveikatos apsaugos ministras, yra gerai?

– Įstaigų centralizavimas, manau, yra neišvengiamas, tačiau tai reikėtų daryti itin daug bendraujant su visuomene, su tais žmonėmis, kurie nori ir gali suvokti permainų būtinybę. Pacientai, paprasti piliečiai tam be abejonės priešinsis. Taip vyksta ir pas mus Velse. Reformos sėkmę nulems ministro ir jo komandos gebėjimas argumentuotai pateikti jos naudą.. Jokiu būdu nereikia bendrauti arogantiškai ir sakyti, „kad pasitarę su elitu – kai kuriais gydytojais, ekspertais – nusprendėme, kad centralizacija yra vienas iš teigiamiausių dalykų“. Ekonomine prasme, žinant, kad Lietuvoje gydymo įstaigos veikia neracionaliai ir dubliuoja viena kitos paslaugas, reforma būtina ir, anksčiau ar vėliau, skausmingai ar ne, ši centralizacija įvyks.

Velse ir visoje Didžiojoje Britanijoje dėl šalies dydžio yra kiek kitaip. Mano vyresni kolegos, pastebėjo tokį reiškinį: centralizacijos ir decentralizacijos vajai vyksta besisukančios spiralės principu. Kas keletą metų vyksta arba centralizacija arba decentralizacija, priklausomai nuo to, kas valdžioje, kokia ekonominė šalies situacija. Kartais atrodo, kad permainos vyksta tik dėl pačių permainų. Nepaisant tam tikros neigiamos nuostatos (o permainų žmonės iš prigimties nemėgsta ir joms priešinasi) gydytojai skatinami žinoti ir domėtis vykstančiais pokyčiais, įsitraukti į įstaigos valdymo ir paslaugų racionalizavimo procesus. Įgalinant gydytojus, reformas lengviau įgyvendinti. Tai labai svarbu, ypač mažėjant finansiniams ištekliams ir ryškėjant kitiems anksčiau minėtiems pokyčiams.

Lietuvoje daug kas daroma atbulomis. Priperkama aparatūros vien tam, kad ligoninei negrėstų būti uždarytai, atliekamos procedūros, kurios nei skaičiaus, nei kokybės prasme yra neracionalios. Gydytojai priversti važinėti į rajonų ligoninės vien tam, kad tų staigų profilis būtų šiek tiek patrauklesnis. Ligoniams tai, žinoma, patogu, tačiau ekonomine prasme ilgą laiką nieko nekeisti būtų pražūtinga. Pakeitus įstaigų teikiamų paslaugų pobūdį, atsilaisvintų dideli žmogiški ir finansiniai ištekliai, kurių tai trūksta net ir didesnėse ligoninėse. Galima sutvarkyti transporto sistemą, kad pacientai laiku, be kliūčių nuvyktų pas specialistą pasikonsultuoti, ar ištikus ūmiai bėdai pakliūtų į veiksmingai veikiančią, gerai specialistais ir įrangą aprūpintą, pakankamai finansuojamą didesnę įstaigą. O kad tokios įstaigos yra keliuose didesniuose Lietuvos miestuose yra dėsninga ir neišvengiama. Tokiu atveju, tas mažas ligonines, kaip kad ministras nori, būtų galima paversti slaugos, ilgalaikio gydymo ligoninėmis. Jų Lietuvoje, ypač kokybiškai teikiančių paslaugas dar labai trūksta.

Dabartiniame Lietuvos kontekste centralizacija veikiausiai yra teigiamas dalykas. Žinoma, bus sunku, reikės politinio ryžto, sprendimai bus nepopuliarūs, bus daug žmonių, kurie nesuvoks prasmės ir sakys, kaip gi tas vargšas žmogelis nukaks į miestą. Reikės įtikinti, kad tai yra žmonių labui ir stengtis visuomenės lūkesčius patenkinti. Gydytojų, jei reforma iš ties įsibėgės lauks didelis iššūkis: pagerėjus finansinei didesnių įstaigų situacijai ir uždarius mažesnes ligonines darbo krūvis ženkliai padidės.

– Kaip jums sekėsi pritapti Didžiosios Britanijos gydymo įstaigose?

– Atvirai pasakius, iš pradžių buvo šokas. Atvykęs labai greitai pajunti, kad anglų kalbos žinios nėra pakankamos, nes neperpranti tam tikrų subtilybių. Medicinoje, juk kalbos beveik tobulas išmanymas yra pagrindinis dalykas. Ėmiau suvokti, kad viskas sukasi aplink pacientą. Užsienyje tai, kad gydytojai yra paslaugos teikėjai, įkalama studentams į galvas nuo pat pirmųjų kursų. Tai ypač aktualu gydytojams, atvykstantiems iš kitų užsienio šalių. Pacientas išaukštinamas tiek, kad jis yra individas ir turi priimti jį tokį, koks jis yra, be jokių išlygų. Lietuvoje susidaro įspūdis, jog gydytojas sau, pacientas sau, valdininkai sau – nėra harmonijos, susikalbėjimo, įsiklausymo. Apie tai jau ankščiau minėjau – tačiau šitie dalykai tokie svarbūs, kad apie juos norisi vėl priminti.

Didžiojoje Britanijoje man nuostabą kėlė net ir tai, jog turi ne tik pasisveikinti, bet ir atsiklausti paciento, ar galima paklausyti širdį, plaučius, paaiškinti, kas ir kaip bus atliekama, ką darysi, kurią vietą apžiūrinėsi, paliesi. Jei jauti, kad vizito metu gali būti apkaltintas priekabiavimu, ypač, jei pacientas ir gydytojas yra priešingos lyties ar gerokai besiskiriančių visuomeninių kultūrinių aplinkų, kilmės prasme, į kabinetą pakviečiama slaugytoja ar slaugytojas kaip liudininkė ar liudininkas. Abi pusės, paslaugos tiekėjas ir gavėjas žino taisykles ir elgesio normas. Dabar kitokių santykių darbe, kitokio bendravimo net neįsivaizduoju.

– Kas jus motyvuoja dabartiniame darbe?

– Motyvuoja atlygis, atostogų ilgumas, 33 darbo dienos, kai Lietuvoje yra 35 kalendorinės. Taip pat – darbdavio ir ypač kolegų požiūris, geranoriškumas ir tolerancija. Labai gerai įsisavini tai, kad žmogiškieji resursai, gydytojai ir slaugytojai, yra itin vertingos, nepamainomos sistemos dalys. Požiūris labai teigiamas, humaniškas, tave vertina, tavęs klausia, nors gal ir apsimestinis tas mandagumas kartais atrodo, bet vis vien malonu. Tave išleidžia atostogų, jeigu suserga šeimos narys, tai vadinamos atjautos atostogos. Koks bebūtų tavo patirties laipsnis, kilmė, religiniai įsitikinimai, odos spalva, politinės pažiūros požiūris į tave bus labai panašus ir tolerantiškas.

Dėl atlygio – sakyčiau yra skaidrumas. Jau atvykdamas į pokalbį darbo vietai gauti žinai, kokia bus alga. Specialistų algos yra išrašytos juodu ant balto. Kiekvienas darbo skelbimas nurodo atlyginimo ribas, kokie priedai laukia. Medikų sąjūdis, mačiau, siūlė siųsti į ministeriją nuasmenintus algalapius. Pamenu socialiniame tinkle paraginau užsienyje gyvenančius lietuvių gydytojus siųsti ir savo nuasmenintus algalapius, kad ministras pamatytų, kaip yra, kaip gydytojo darbas vertinamas užsienio valstybėse. Gydytojai užsienyje – viena geriausiai apmokamų profesijų. Jie yra geriau apmokami negu britų parlamento nariai. Tapti gydytoju reikia daug pastangų, darbas reikalauja daug atsakomybės, gydytojų klaidos gali daug kainuoti. Šiuo metu, net ir įvertinus bendrą Lietuvos ekonominę padėtį, gydytojų algos yra tikrai per mažos.

– Nepaisant to, kad Velse jums puikiai sekasi, ar neaplanko mintys grįžti į Lietuvą?

– Turbūt ne, nes vaikai jau integravosi, būtų jiems labai sunku grįžti. Turiu 17-os metų sūnų, kuris taip pat svajoja studijuoti mediciną. Kur šeima pritampa ir gerai jaučiasi vaikai, ten jautiesi atradęs savo laimę. Žinoma, stengiamės neprarasti ryšių su Lietuva, kad ir neakivaizdžiai dalyvauti Lietuvos gyvenime, nuolat laukiame teigiamų pokyčių. Štai kad ir šiuo interviu stengiuosi bent jau suteikti peno diskusijoms ir padrąsinti Lietuvos kolegas gydytojus aktyviau siekti permainų, pilietiškiau dalyvauti neišvengiamai artėjančiose reformose. Tikiu, kad situacija gerės visų Lietuvos žmonių labui.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (126)