Ar sakot, be reikalo bažnyčioj yr pats linksmiausias momentas, kai ramybės ir pakajaus kits kitam linkime – gera kits į kitą pažiūrėt, pakaušį atgal atsukt, droviai nusišypsot. Likusiais momentais tylim kaip petelnės.
Taigi jau labai seniai vaistininkas Aleksandravičius tikrai žinojo, ką ligoniui užlinkėt. Vienoje seniausių Lietuvos vaistinių Viekšniuose (vaistinė nebeveikia, dabar įkurtas muziejus) yra provizoriaus Juozo Aleksandravičiaus ranka rašyto 4 puslapių recepto vėžiui išvyti originalas.
Sakoma, kad juo išgydyta sunkia moteriška liga – gimdos vėžiu serganti moteriškė. Moteris laikėsi recepto, viską darė, kas parašyta, ir todėl išgyveno dar 30 metų ir mirė ne nuo vėžinės ligos.
Receptas taip ir prasideda esminiais punktais – nesinervuoti, nieko nedirbti, gražiai sau lovoj išsitempus gulėti, save mylėti ir tvarkingai maitintis. Aš iš savo varpinės pridėsiu, jei su tinginiu vyru neduok susipykai, lermą sukėlei ir dabar ilgai nesišnekėti nusprendei, lygiai tiek pat laiko pati ničnieko nevalgyk, vyrui irgi nieko netaisyk, savo maisto nuodais neversk, kolei nesusitaikysit.
Vaistininkas recepte prirašė reikalų, keturis puslapius užimančių – aliuminio inde negalima nieko ruošt, vanduo turi būt ne iš vandentiekio, o iš šulinio, tris kartus dienoje reikia gerti parafino alyvą ir skystą hematogeną su pienu, cinko pasta bėdą tepti ir klizmas daryti. Dabar šitai mūsų laikais nebelabai tinka, bet be miškinės sidabražolės (lot. Potentilla erecta) šaknų nuoviro Aleksandravičius recepto nė pradėti nebūtų pradėjęs. Visgi sidabražolė yra šio recepto karalienė.
Visoj Europoj pelkes nusausino, dar gerai, kad lietuviai kai kuriuos liūnus išsaugojo, tad ir sidabražolių dar galima rasti, bet visgi yra įtrauktos į ribotai renkamų augalų sąrašą. Taigi jei sau labai reikia, galima savoj pelkėj, savam liūne pamauroti, šaknelių surasti, šernų medžiotojų nušautam būt nebijoti, šaknį dailiai išraut, išdžiovint, 2 valandas suvirint, arbatą ilgai gert, sveikatą saugot.
Rangodžungva sakė, kad sidabražolė gydo nevirškinimą ir plaučių ligas, džiovina nesveiką limfą, stabdo karštą viduriavimą. O visų tautų žiniuoniai sutartinai žino, kad sidabražolės gydo krūtų liaukų ligas, moteriškus vėžius įveikia. Tad nuo senų senumo žinomas kaip labai svarbus, užraukiančiomis savybėmis pasižymintis vaistas – tinka žarnų opoms, žarnynų uždegimams, net dizenterijai, hemorojui suvaldyti, ir dantų skausmams įveikti. Sidabražolė labai daug vardų vadinama – dagais, degsniais, kondrotais, gumbučiais, juodšaknėmis, rakažolėmis, vėžiukais, senšaknėmis ir kitokiais, iš visų pusių mat yra žinoma.
Ir ne tik įžymųjį receptą toje prieš šimtą metų veikusioje Viekšnių vaistinėje gali rasti – yra ten žmogaus nugaros diržų, gyvulinių nuodų, ką ten – supresuoto balto šuns šūdo butelaityje musiet gali rasti. Stercus canis lotyniškai tas vadinama. Ne šuo turi būti baltas, bet šūdas turi būti baltas. Suprask, kad šuo vien tik kaulais turi būt šeriamas, tada išmatos lengvos, baltos ir nedvokia. Bet rask žmogus šiais laikais tokį šunį, visi gi rudomis tabletėmis dabar šeriami.
Vaistininkas tais laikais tikrai turėjo nusimanyti apie minėtą vaistą – anas po rudeniais lapais ir per žiemą po sniegu turi būt išgulėjęs, be to, reikėjo atskirti, katras šūds yra kalės, katras – šunies, mat kalės esą vaistams netinka. Paskui reikėjo visa tai įmantriai į tabletes padaryti ir žmones gydyt imti. Skirdavo daugiausia nuo baisių kosulių, nuo sifilio ir žvynelinės, nuo nukramimo, visokių infekcinių ligų, išsigandus, o svarbų svarbiausia – piktąsias dvasias iš namų išvaikydavo.
Ne juokai juk, vos prieš šimtą metų tie rimti balti juokai iš lietuviškų vaistinių išnyko ir kas čia žino, gal ilgai netruks, kol vėlei sugrįš.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798. Daugiau informacijos - čia.
