Trylika metų kentęs lėtinį skausmą, medicinos mokslų daktaras rado būdą, kaip išgyti: šiandien padeda ir kitiems

Kai jam buvo keturiasdešimt devyneri, 1999-ųjų birželio 26 dieną, medicinos mokslų daktaras Moskowitzas su draugu slapčiomis įslinko į vietinį San Rafaelio sąvartyną. Jis buvo girdėjęs, jog ten Liepos 4-osios paradui saugomi armijos tankai bei kiti šarvuočiai, ir negalėjo atsispirti vaikiškam malonumui užsiropšti ant tanko bokštelio. Šokant žemyn Moskowitzo velveto kelnės užkibo už tanko šone esančios metalinės šakės degalų bakams laikyti. Krintant viena koja švystelėjo į pusantro metro aukštį ir jis išgirdo tris kartus trakštelint: skilo ilgiausias kūno kaulas – šlaunikaulis. Pamatė, kad koja persikreipusi kairėn – devyniasdešimties laipsnių kampu į kitos kojos pusę. „Buvau šiek tiek per senas karstytis ant tankų ir džipų. Kai vėliau kalbėjausi su draugu advokatu, dirbančiu prie asmeninės žalos bylų, jis pasakė: „Lengvai laimėtume bylą teisme, jeigu būtum septynerių.“

Dalijamės ištrauka iš Norman Doidge knygos „Smegenų gebėjimas gyti“ (leidykla „Kitos knygos“)

Kaip skausmo gydytojas, jis pasinaudojo situacija ir stebėjo reiškinį, apie kurį buvo dėstęs studentams, tačiau kurio niekada nebuvo patyręs pats. Tai tapo labai svarbiu atspirties tašku jo neuroplastiškumo tyrimams. Iškart po to, kai nugriuvo, skausmo skalė siekė 10 padalų iš 10, arba 10/10, kaip rašo skausmo gydytojai. Skausmas vertinamas nuo 0/10 iki 10/10 (10 – tolygu būti įmestam į verdantį aliejų). Jis niekada nemanė pats galėsiąs ištverti maksimalų skausmą. Suprato, kad tai įmanoma.