Kartais prireikus iš atminties neišnyra žinomi dalykai, ir galima suklysti, rašoma CNBC. Patiriame varginantį ir keistą jausmą – juk turėčiau tai žinoti. Kodėl mūsų sugebėjimas „įrašyti“ į atmintį kartais nuvilia, ir ką galime dėl to padaryti?
Smegenų treniravimas geriau prisiminti reikalauja susikaupimo
Tai, ką mes laikome atminties problema, dažnai yra dėmesio problema. Neurologė ir psichologijos profesorė, besidominti dėmesio klausimu, Amishi Jha teigia išsiaiškinusi, kad yra trys esminiai dalykai, kuriuos privaloma atlikti norint kažką prisiminti:
1. Kartojimas
Sutelkite dėmesį sekdami informaciją: ką tik išgirdote naujo kolegos vardą, svarbiausi faktai, kuriuos išgirdote seminare, išgyventos linksmos akimirkos detalės.
Kai mokykloje mokėtės iš kortelių, juk tai irgi buvo kartojimas. Galvojimas apie džiaugsmingą akimirką (pavyzdžiui, per vestuves girdėtus tostus, ir kokio skonio buvo tortas) ar skausmingą momentą, tai taip pat – kartojimas.
2. Plėtojimas
Plėtojimas apima dėmesio naudojimą sujungiant naujas patirtis ar informaciją su jau turimomis žiniomis ar prisiminimais. Taip galite sukaupti turtingesnius prisiminimus.
Pavyzdys: įsivaizduokite aštuonkojį. Naujas faktas: aštuonkojis turi tris širdis. Jei dar to nežinojote, jūs – kai tai skaitote – siejate naujas žinias su jau matytu aštuonkojo vaizdu.
3. Sujungimas
Du minėti procesai prisideda prie pirminės atminties formavimo. Tačiau, norint pereiti nuo šių pirminių etapų iki tvirtesnio informacijos išsaugojimo ilgesniam laikui (ilgalaikės atminties) – reikia sujungimo.
Tai apima jungčių formavimą tarp tam tikrų neuronų rinkinių, užkoduojančių atminties elementus kartojant tam tikrą smegenų aktyvumą. Nuolatiniai kartojimai įtvirtina ilgalaikės atminties pėdsaką.
Per didelis susitelkimas į užduotį gali pakenkti atminčiai ir kūrybiškumui
Parduotuvėje prisikraunate vežimėlį ir keliaudami prie kasos išsitraukiate telefoną. Matote du elektroninius laiškus: darbinį ir asmeninį. Skaitote abu ir pradedate rašyti atsakymą į darbinį laišką.
Gaunate pranešimą ir paspaudžiate ant jo. Elektroninio laiško juodraštis išsaugojamas ir įsijungiate „Twitter“, kuriame kažkas pakomentavo jūsų ankstesnį įrašą. Norite išreikšti pritarimą, tad atsakote į komentarą. Akis užkliūva už naujo straipsnio. Jį atsidarote.
Kai kasininkas pasako, kiek turite sumokėti, esate tik įpusėjęs skaityti. Jis deda plastikinius maišelius su pirkiniais į jūsų vežimėlį, nes daugkartiniai drobiniai maišai vis dar prispausti po ranka.
Nieko neprimena? Gyvename užimtus gyvenimus ir beprotiškai stengiamės kuo labiau užpildyti kiekvieną akimirką. Jei stovėdami eilėje nebūtumėte nustūmę į šalį darbinio elektroninio laiško, nebūtų reikėję jo užbaigti vėliau, kai mieliau būtumėte darę... kažką kitą.
Vertiname ir teikiame pirmenybę nepertraukiamam susitelkimui į užduotis. Ir nemanome, kad protui, tikslingai atsijungus nuo viena kitą vejančių naujų užduočių, tenkanti atokvėpio minutė yra vertingas dalykas. Ir kodėl turėtume taip manyti? Jei sutelkiame dėmesį ir naudojame jį kartoti ir plėtoti sėkmingą prisiminimą, kodėl nepasistengus visą laiką maksimaliai sutelkti savo dėmesį viskam?
Akimirkai pagalvokite apie savo patirtį, išgyvenamą čia ir dabar.
Ar kada nors duše šovė puiki mintis? Tikriausiai ją įkvėpė ne šampūno kvapas. Tiesiog duše protas išsijungė trumpai pertraukai. Ten nebuvo telefono, nebuvo kompiuterio. Buvote įkalinti mažoje, drėgnoje dėžutėje ir niekas nereikalavo jūsų dėmesio.
Toks pertraukos laikas gali padovanoti kūrybingiausių, produktyviausių akimirkų: formuojasi naujos jungtys, gimsta naujos idėjos, svajonės ne tik teikia džiaugsmą, bet ir prisideda prie asmeninio bei profesinio tobulėjimo. Šis laikas turi dar vieną svarbų pranašumą – padeda sujungti atmintį.
Nepamirškite sutelkti dėmesio, kai mėginsite prisiminti, bet taip pat leiskite mintims dažniau klajoti laisvai, nes taip prisiminsite geriau!
Psichologijos profesorė Majamio universitete Dr. Amishi Jha
