Populiarus vaistas, sukeliantis didelę opų ir kraujavimo riziką: kam jis ypač pavojingas, o kuriems – būtinas?

O prasidėjo viskas nuo mūsų ainių ir prosenelių, kurie lupdavo nuo gluosnio žievę ir gerdavo jos nuovirą skausmui malšinti. Šlykštu, bjauru, bet ko nepadarysi, kad neskaudėtų. Gerokai vėliau, 19 amžiaus viduryje, iš gluosnio buvo išskirta salicilo rūgštis ir gerti litrus nuoviro nebereikėjo – buvo galima naudoti patogesnius miltelius ir tepaliukus. Skausmą salicilo rūgšties proškos malšindavo geriau, bet skrandžius žalodavo kur kas stipriau.

Tik po gero pusšimčio metų, jau XX amžiaus išvakarėse, vienas vokiečių vaistų kontoros Bayer chemikas Feliksas Hoffmanas prie salicilo rūgšties prikabino acetilo grupę ir gavo gerokai stabilesnį ir mažiau skrandį žalojantį produktą – acetilsalicilo rūgštį, arba aspiriną. Bet godi bigpharma klestėjo jau tada ir visa įstaiga savo viltis sudėjo į kitą ką tik pasirodžiusį vaistą nuo kosulio – heroiną. Felikso kolegos apkaltino aspiriną neigiamu poveikiu širdžiai (kas labai ironiška, nes dabar aspirinas dažniausiai ir naudojamas būtent širdžiai apsaugoti) ir kurį laiką pardavinėti nenorėjo. Bet viskas susiklostė gerai – Bayer vadovybė, pasak istorijos, išbandė aspiriną patys, išbandė jį su nuosavo ūkio triušiais, ir triušiai, ir vadai liko patenkinti, todėl aspiriną paleido į liaudį, taip atverdami duris naujai vaistų nuo skausmo grupei.