Iš tikrųjų nariuotakojų parazitų (o, tiksliau, parazičių) laikas ne tik kad prasidėjo, bet jau ir įsibėgėjo.
Erkės sukelia daug baimės. Toks jungtinis daugelio baimių rinkinys: jos turi daugiau nei keturias kojas – į vorus panašios; aklos – tad sugeba užpulti ir tamsoje; žolėje nematomos sėlina paslapčia ir judina nasrais su keliais žandikauliais; siurbia kraują giliai įlindusios į mūsų kūną ir daro tai ilgai, pasigardžiuodamos. Ir, beje, suaugusios kraują siurbia tik patelės, o moterimis Lietuvoje net šiuolaikinė Vyriausybė nepasitiki.
O ir sukeliamos ligos ne ką geresnės. Laimo liga, kad ir pagydoma, veikia paslapčia ir palengva, simptomai nespecifiniai ir dažnai blankūs, tinka kone visiems žmonėms. Erkinis encefalitas – negydomas, gali būti mirtinas, o gali praeiti nepastebimai, tik tie patys nespecifiniai simptomai lieka visam gyvenimui.
Tad baimės ir nerimo iš tikrųjų daug, o baimė ir nerimas kaip visada padidina ištyrimo ir gydymo kaštus.
Tai ką gi daryti? Neiti į mišką? Gerti vaistus? Tirtis erkes ir kraują?
Neiti į mišką nepadės – tos žavios ponios laukia mūsų ir parkuose, ir pievelėse. Gal per šiltos mūsų žiemos, gal per daug graužikų ar dar kažkokie pokyčiai ekosistemoje – ir erkių turime kur kas daugiau nei norėtųsi. Tad pabėgti nuo jų, gyvenant aktyvų gyvenimą, netgi mieste, sudėtinga.
Repelentai padeda, bet prie jų erkės irgi įpranta, o ir veikia jie tik toje vietoje, kur papurkši – erkės neužuodžia jų per atstumą ir nebėga atatupstos – jos tiesiog nukrenta, jei prisikabina prie neskanios kūno ar drabužių vietos (ragauja gurmanės, neužtenka pažiūrėti ir pauostyti). Tad jei būtent ta kelnių klešnė ant kurios nutūpė nariuotakojė nėra papurkšta – tai ir nekris nuo jos, ropos toliau.
Apsirengti šviesiais, priglundančiais rūbais, uždaru galvos apdangalu, auliniais batais, eiti tik per takelio vidurį, neliesti krūmų ir šakų, nebristi per nešienautą žolę, nuolat apžiūrinėti save, ar ant šviesių ilgarankovių aklinai užsegtų marškinių nėra juodo lėtai ropojančio taškelio, bei prašyti praeivių, kad apžiūrėtų nugarą – štai saugaus elgesio gamtoje pavyzdys. Niūroka? Taip. Mažiau baisu? Ne. Bet apsisaugoti padeda.
O štai grįžus namo išsimaudyti po dušu, išsišukuoti plaukus ir apsižiūrėti odą – tikrai lengvas ir neapsunkinantis patarimas – erkės prisisiurbia ilgam, bet ir patogios vietos ieško ilgokai (ragauja, uostinėja, vertina eksterjerą, ar patogu, ar šviesu) – dideli šansai, kad spėsite nuimti beropojančią ir ieškančią skanesnės jūsų vietelės gurmanę.
Bet jei nespėjote – jau kabo prisisegusi, žiaunas suleidusi, niekaip neapleidžia maitinimosi vietos (visai kaip Seimo pirmininkas savo pareigų).
Ką daryti?
1. Internetuose apstu patarimų: sukti būtinai prieš laikrodžio rodyklę (kodėl negalima sukti pagal – nerašo), tepti žibalu – kad uždustų, barstyti cukrumi – kad išliptų „ant saldaus“, eiti pas gydytoją, nes svarbu pilnai ištraukti ir taip toliau.
2. O iš tikrųjų traukimo kokybės ir greičio ginčą laimi greitis. Kuo greičiau ištrauksime erkę, tuo bus mažesnis šansas užsikrėsti Laimo liga. Nes, jei erkė bus užsikrėtusi erkiniu encefalitu, tai ir jūs iškart užsikrėsite, mat jo sukėlėjas tūno seilėse, kurias gastronominio pasitenkinimo ištiktos erkės tuojau pat suleidžia mums vos įkandus. O Laimo borelijos sėdi pilve, ir į kraują patenka atpilant, kai vargšė erkutė dūsta nuo žibalo ar aliejaus, suspaudus pilvą, nesvarbu, ar prieš, ar pagal rodyklę sukant, ilgai paliekant erkę maitintis, kol ieškoma pakankamai erkių traukimo iš kūnų patyrusio gydytojo. Todėl svarbu traukti kuo greičiau, nespaudžiant pilvuko, saugant erkės vestibulinį aparatą nuo papildomo sukiojimo, idant neapsivemtų. Galimai likę erkės žandikauliai mūsų odoje – viso labo chitininė rakštis – iškris savaime, arba bus galima iškrapštyti vėliau.
3.Netiesa, sakysite. Svarbu, kad parazitė liktų gyva ir galėtų, pristatyta į atitinkamą įstaigą, iškloti viską – ar platino sukėlėjus, kokius, kiek ir kam. Galima ir taip. Bet ar reikia? Tai, kad erkė užkrėsta nereiškia, kad užsikrėtė ir ją savo krauju pamaitinęs individas. Užsikrėtimo šansas svyruoja nuo 1 iš 3 iki 1 iš 200 pamaitinusių savimi užkrėstas nariuotakojes. Nustačius erkinio encefalito sukėlėją seilėse lieka tik laukti, ar pradėsite karščiuoti ar ne – nieko pakeisti negalima, gydymo nėra. Nustačius Boreliją galima skirti antibiotikų kursą, bet, tikėtina, kad juos vartosite veltui, nes greitai (iki paros) nuo galimo įsisiurbimo ištraukus erkę šansai užsikrėsti labai maži. Tad ar ištyrus, ar netyrus, erkės ateitis tokia pati – laukimas karščiavimo arba tikėtinai bereikalingai suvartoti antibiotikai.
„Taigi galima ne erkę, galima save ištirti“ – prieštaraus patyrę pacientai ir tyrimų pardavimų vadybininkai. Tikrai taip, galima. Bet tyrimo, kuris randa sukėlėją mūsų organizme, nėra, arba jis per daug brangus ir sudėtingas (pvz., nugaros smegenų skysčio punkcija su viruso DNR nustatymu). Tyrimai, kurie atliekami poliklinikose ir laboratorijose, nepasako „virusas yra“, jie pasako „aš jį kažkur mačiau“. Imunoglobulinas M pamato greitai, per porą savaičių, bet visada nėra tikras, ar tikrai tą matė, ką reikėjo – klysta apie 15-30 procentų į abi puses. Jo lėtesnis ir vyresnis brolis imunoglobulinas G yra tikras, tuo, ką matė, bet kol įsitikina, praeina virš šešių savaičių. Tad darytis tyrimus iškart po įkandimo – beprasmiška, o per šešias savaites ir taip, dažniausiai, tampa aišku, ar neužsikrėtei.
Tai ką daryti, jei ir tas ir anas netinka? Iš tikrųjų, ir tas ir anas tinka, ir tas ir anas galimi, tik nėra būtini.
O kas būtina? O būtina skiepytis. Ne nuo erkių, bet nuo erkinio encefalito. Taip, nuo Laimo nepadės, bet Laimo ligą galima išgydyti, o erkinis encefalitas neišgydomas. Ir pasiskiepijus nuo erkinio encefalito bent jau dėl vienos iš dviejų ligų bus ramu. Rekomenduojama skiepytis, kai sergamumas tame regione yra daugiau nei 5 atvejai 100 000 žmonių. Lietuvoje sergamumas siekia iki 14 atvejų 100 000 gyventojų. 2017 metais Lietuvoje sirgo beveik 400 žmonių (tai daugiau nei po naują atvejį kasdien). Austrai, pradėję skiepyti visus savo gyventojus sumažino sergamumą 12 kartų, o tai reiškia, kad Lietuvoje tais pačiais 2017 metais galėjo būti susirgę tik 33 žmonės, jeigu skiepytųsi visi. Skiepo veiksmingumas siekia 97 procentus, ir, svarbiausia, tai yra vienintelis veiksmingas apsaugos būdas.
Ir net tiesiog aritmetiškai suskaičiavus adatų dūrių ir išleistų pinigų kiekį skiepai yra gerokai pigesni ir mažiau skausmingi nei ištyrimas po kiekvienos erkės įkandimo.
„Tai kad jau vėlu skiepytis, tuojau vasara baigsis“, – sakysite. Vėlu skiepytis yra tik vienu atveju – susirgus encefalitu. Erkės gyvos ir alkanos kol nėra minusinės temperatūros, o ir kitais metais vėl bus aktyvios, todėl nėra jokio skirtumo, kada skiepytis: ar kovą, ar rugpjūtį. Kuo greičiau tuo geriau. Ir maitinančioms mamoms galima skiepytis. Ir įkandus erkei galima skiepytis – nuo galimo jau įkandusios erkės užsikrėtimo neapsaugos, bet šįkart nesusirgus – nuo kitų kartų tikrai padės.
Užsikrėsti erkiniu encefalitu užtenka įkandimo. Laimo ligai – reikia paspaudinėti, patraiškyti erkę, arba leisti jai pasimėgauti savimi ilgesnį laiką. Radimas ant savęs ropojančios, šliaužančios, išalkusios gražuolės nėra indikacija daryti tyrimus – taip jos neužkrečia niekuo, apart baimės (net jei ropojo ne per drabužius, bet per odą).
O štai retas, bet įmanomas užsikrėtimo būdas – per nepasterizuota pieną. Dar vienas „nepastebimas“ būdas – erkių dukros nimfos. Jos kaip Vazastano vaiduoklis – mažos, laukinės, gražios ir baisiai baisiai pavojingos. Mažytės, minkštutės, lengvai nubraukiamos prisilietus ar pasikasius, tad ir įkandimo galima dažnai nepastebėti. Todėl, jei atsiranda simptomai, o erkės įkandimo neprisimenate – visgi gali būti, kad tie simptomai yra erkių platinamų ligų.
Erkinio encefalito atveju – tai gripo simptomai: aukšta temperatūra, šaltkrėtis, o pasveikus po vienos-dviejų savaičių antra banga karščiavimo su mažesniais ar didesniais neurologinias sutrikimais. Laimo ligos atveju – didėjanti, šliaužianti per kūną, ryškiais kraštais su blyškiu vidumi, raudonė, anglų kalboje vadinama buliaus akimi. Jos galima ir nepastebėti, vėliau ji išnyksta, o kartais gali ir net neatsirasti. O po kelių mėnesių ar metų atsiranda silpnumas, sąnarių skausmai, širdies permušimai, karščiavimas be priežasčių.
Taip, klastingos tos ligos ir jas nešiojančios alkanos erkės.
Todėl nebūtina pulti diagnozuoti ligą pačiam, pulti darytis dr. Google įvardytus tyrimus, nešti erkės ant savęs, kad ištrauktų, ar degtukų dėžutėje, kad ištirtų. Galima, bet nebūtina.
Nepamirškite, erkės – moteriškos giminės, elkitės su jomis švelniai, atsargiai, bet ryžtingai: pašalinkite iš savo kūno jas kuo švelniau ir greičiau, stebėkite simptomus, jei neramu – pasitarkite su gydytoju, kuriuo pasitikite, tyrimų „ar mano organizmas ją matė“ atlikite ne anksčiau nei po dviejų savaičių, bet prisiminkite, kad ir tyrimai klysta.
Nebijokite eiti į gamtą: sportuokite, uogaukite, grybaukite, ilsėkitės – tik pasirinkite jums tinkamą apsaugą – nuo drabužių ir panelėms erkėms nepatinkančio „parfiumo“ iki skiepų nuo jų sukeliamos ligos.
Geros Jums vasaros ir būkite neskanūs visiems kraujasiurbiams!
