– Neseniai kartu su vyru išleidote receptų knygą „Lietuvos virtuvė“. Kaip sakote, joje yra receptai lietuviškų patiekalų, kurie labiau populiarūs buvo prieš 15-20 metų. Kas lietuvių virtuvėje per tą laiką pasikeitė?
– Didžiausi pasikeitimai yra ruošimo, gaminimo proceso. Šiandieninis tempas nebeleidžia prabangos kelias dienas ruošti patiekalus. Keičiantis technologijoms, maisto ruošimas tapo daug paprastesnis, net mielinės tešlos gamyba ir brandinimas su šiuolaikine duonkepe gali trukti 2–3 valandas vietoj kelių dienų, o skoniui tai esminės įtakos nedaro.
Be to, šiuolaikiniuose patiekaluose yra daug daugiau naudojami įvairūs atvežtiniai prieskoniai, neretai jau pagamintų mišinių. Nepelnytai pamiršome kvapniuosius kmynus, be kurių nei viena mama ar močiutė anksčiau tikrai neišsiversdavo.
Vienok, šiuolaikinė mityba kupina įvairių sintetinių priedų, nuo kurių, deja, kenčiame tiek mes, tiek mūsų vaikai, o tai tampa dažnų alergijų ir maisto netoleravimo priežastimi.
– Kaip manote, galbūt daugiau lietuviškumo ant mūsų stalo atsiranda būtent per šventes?
– Kūčių vakarui visuomet tradiciškai norisi žuvies, tačiau šiandien ant mūsų stalo atkeliauja ir jūros gėrybės, kurios, atrodo, lyg neprastos tradicinei virtuvei, bet ar tikrai taip yra? Juk Lietuvoje mes visi vaikystėje ragavę vėžių uodegėlių, tik gal šiandien jas išstūmė pramoniniu būdu auginamos pigesnės krevetės. Šiandien mes visi per skubėjimą pamiršome, kad galime gaminti kartu visa šeima, juk nebūtina kelias dienas vienam „apsigyventi“ virtuvėje, norint paruošti šventinį stalą keliems asmenims.
– Kas anksčiau ant lietuvio stalo per šventes turėjo būtinai puikuotis?
– Dar močiutė pamena, kad anksčiau Kūčių stalas tikrai buvo panašus, tik pasirinkimas ir įvairovė buvo ribota. Būdavo ir silkė, tik be „patalų“, su mažiau priedų. Visuomet kepdavo bandeles, nesaldžius baltus pyragus, patiekdavo daugiau pupų ir žirnių patiekalų, kuriuos šiandien mes tikrai pamiršę. Kadangi per šventes visuomet kaimuose skersdavo kiaules, tai ant kalėdinio stalo visuomet būdavo troškinti kopūstai su dešrelėmis, šonkauliukai ir būtinai patiekti su virtomis bulvėmis.
– Kokių patarimų galėtumėte skirti tiems, kurie būtent dabar ruošia šventinį stalą?
– Aguonpienis tinkamas ne tik kūčiukams, jis puikus padažas skryliams, kuriuos, deja, dauguma įpratę valgyti su riebiu spirgučių padažu. Tie patys virtinukai su aguonų, daržovių įdarais taip pat yra tikrai tinkamas patiekalas Kūčių stalui.
– Kūčioms net balandėlius galite gaminti su žuvies įdaru arba cepelinus su džiovintais grybais.
– Kaip manote, ar lietuviški patiekalai atitinka sveikos mitybos standartus?
– Kiek atsimenu, močiutei vis sakydavau, kad nevalgysiu bulvių plokštainio, nes jis aplietas spirgų padažu, labai riebus. O ji sakydavo „vaikeli, kaip tu išgyvensi, kai taip šalta lauke, juk kailinukų nėra ant kūno“.
Manau, ne dėl to, kad mūsų mityba yra riebesnė ir daug kur naudojamos bulvės, gali ir neatitikti standartų, tačiau mes labai daug maišome ir skubame. Šiuolaikiniam pasaulyje viskas remiasi ne į riebalus.
Anksčiau žmonės valgydavo daug riebiau ir mažiau sirgdavo, neturėjo cholesterolio problemų, riebalai ir kiti produktai nebuvo modifikuoti.
Iš esmės, negalėtume sakyti, kad lietuvių virtuvė yra netinkama tiems, kurie laikosi dietos, prižiūri savo kūno formas.
– Kokių sveikesnių alternatyvų ieškote ruošdama lietuviškus patiekalus?
– Mes labai pripratę blynus kepti tik su kvietiniais miltais, o jie dabar būna perdirbti ir dirbtinai balinami. Mūsų vaikas tokiems miltams alergiškas, todėl buvau priversta ieškoti alternatyvų.Net senose lietuviškų receptų knygose esu radusi žirnių miltų blynų receptų. Šiuos miltus, tapi pat kruopas mes nepelnytai esame pamiršę.
Pvydžiui, bulvių plokštainį mes valgome su liesu jogurtu, o ne riebia grietine, arba pasigaminame padažą iš varškės ir kefyro. Tai gerokai sveikė ir tinkamesnė alternatyva tiems, kurie galvoja apie riebalų mažinimą.
– Štai jūsų knygoje yra kalėdinės silkė receptas, kurio ingredientai iš ties sveiki ir natūralūs. Tik cukrus nėra puikus ingredientas.
– Cukrų galima keisti medumi, tik kaloringumo atžvilgiu kažin ar tai yra mažesnė nuodėmė. Yra kitų alternatyvų – datulių, agavų sirupai, tai natūralūs saldikliai. Visur yra labai daug alternatyvų, tik mes labai dažnai įsispraudžiame į rėmus ir patingime jų paieškoti.
– Koks šventinis patiekalas jums pats lietuviškiausias?
– Tai troškinta paukštiena arba kepta žąsis, troškinta žemoje temperatūroje 8-10 valandų 90° temperatūroje.
– Kaip atrodo jūsų šventinis stalas?
Mes stengiamės turėti ant stalo 12 patiekalų, bet atskirai skaičiuojame ir vaisus, duoną ir pan. Kai gaminame patiekalus savo Kūčių stalui, patiekalų porcijas pasidarome labai mažas. Patiekalus gaminame paderintus tarpusavyje, todėl iš vieno patiekalo nesunkiai ir greitai pasidarome kitą.
– Ką patartumėte žmonėms, besiruošiantiems šv. Kūčių vakarui ir Kalėdoms?
– Nebeskubėkite, sustokite ir negalvokite apie standartus, taisykles, nes šventės yra skirtos sau, šeimai. Nepulkite paskutinę minutę maisto ar dovanų į prekybos centrus. Vietoj dovanų geriau padovanokite savo dėmesį ir laiką. Ir jei trūksta vieno kito patiekalo iki 12-os, tikrai negalvokite, kaip čia dar vieną pagaminti. Linkėčiau sustoti, ramiai mėgautis šventėmis, nesilaikant normų!
