Žinomas gatvės sporto atletas ir lengvojo kultūrizmo entuziastas nutarė atskleisti, kaip tampama daugybės žmonių idealu ir motyvacijos sportuoti šaltiniu.
– Kaip užsimezgė Jūsų potraukis sportui?
– Pažintis su sportu prasidėjo dar vaikystėje. Iš pradžių sportuoti versdavo tėtis, liepdavo daryti atsispaudimus, pritūpimus. Vėliau raginimų nebereikėjo, sportavau savo noru su draugais. Nuo aštuonerių susidomėjau kovos menais, pradėjau lankyti kikboksą, bet šios veiklos nebegalėjau tęsti dėl patirtos traumos ir bronchinės astmos. Dėl to, būdamas keturiolikos, perėjau į vadinamą street workout – gatvės gimnastiką. Viskas prasidėjo dar kieme su draugais sportuojant ant skersinio, o šiandien tai peraugo į lengvąjį kultūrizmą.
– Kas nuo pat pradžių Jus palaikė? O kas palaiko dabar?
– Nebuvo tokio žmogaus, kuris mane išskirtinai palaikytų. Galbūt tik tėtis, kai dar buvau mažas ir tėvai nebuvo išsiskyrę. Vėliau mane labiausiai palaikė konkurencija tarp draugų. Matydamas, kaip draugai tobulėja, nenorėjau nuo jų atsilikti, norėjau pranokti juos ir dar geriau atrodyti.
Kai mano gyvenime atsirado gatvės gimnastikos varžybos, prasidėjo kitokia konkurencija. Didesnė, svarbesnė, tad ir tikslas būti geresniu už draugus užaugo iki tikslo būti geriausiu iš geriausių.
– Kaip supratote, kad galite treniruotis ne tik pats, bet ir treniruoti kitus?
– Per daug aktyvaus sporto metų teko sulaukti daug žmonių klausimų apie tai, kaip sportuoti, kaip daryti konkrečius pratimus, kaip numesti svorio arba priešingai, kaip priaugti masės, kaip išryškinti raumenis... Po daugybės tokių klausimų man kilo idėja tapti treneriu ir padėti žmonėms pasiekti norimų rezultatų.
Kasdien sulaukiu virš 200 žinučių iš žmonių, kuriems kyla klausimų dėl sporto. Ne visada spėju, tačiau stengiuosi kaip įmanoma dažniau atrašyti ir atsakyti kuo daugiau žmonių. Nesvarbu, ar esi vaikas, ar vyresnio amžiaus žmogus, į kiekvieną žiūriu taip pat – kaip į žmogų, kuriam reikia mano pagalbos ir kuriam aš galiu padėti.
– Ar jau pasiekėte tobulą rezultatą?
– Manau, kad tobulumui ribų nėra. Kiek norėsi, tiek tobulėsi, nes eiti į priekį ir nesustoti gali visada. Savo idealu laikau ispanų kultūrizmo įžymybę Sergi Constance – jo pasiektas rezultatas, mano manymu, yra tobulas. Nors ir pats pažiūrėjęs į veidrodį džiaugiuosi savo pasiekimais, tačiau neketinu sustoti. Sportas yra mano gyvenimo dalis, sportuoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių, kurie semiasi iš manęs įkvėpimo.
– Ką galėtumėte pavadinti savo didžiausia pergale?
– Nesureikšminu to, jog esu pastebėtas. Pergale pavadinčiau savo pokyčius, kurie tapo tokie ryškūs didelio užsispyrimo ir treniruočių dėka. Kadaise svėriau vos 50 kilogramų! Pergalė ir yra tai, kad aš nesustojau siekti tobulumo ir vis dar to siekiu.
Ketverius metus dalyvavau gatvės gimnastikos varžybose, kurios vyksta kiekvieną vasaros savaitgalį, tai nebuvo dar tokių varžybų, iš kurių neparsineščiau medalio. Artimiausiu metu manęs laukia debiutas kultūrizmo varžybose „Men‘s physique“. Varžybos primena paplūdimį: visi vyrai jose pozuoja su ryškiaspalviais paplūdimio šortais.
– Ko tenka atsisakyti dėl sporto?
– Žinoma, kad sportas yra nesuderinamas su žalingais įpročiais, reikia atsisakyti cigarečių, alkoholio. Negaliu gerti kavos, valgyti riebaus maisto. Ypač griežtai kontroliuoju savo mitybą prieš varžybas. Laikausi dietos, todėl negaliu valgyti ką noriu ir kada noriu. Pavyzdžiui, šiandien ryte valgiau tuną, kurio negaliu pakęsti. Dažnai valgau avižas, kviečių paplotėlius, grikius, ryžius ir vištieną, o geriu vandenį, sumaišytą su sėmenų aliejumi, kuris taip pat yra labai neskanus.
– Koks yra pats nuodėmingiausias maistas, kurį galėtumėte sau leisti?
– Mėsainis su sūriu ir šokoladas. Tačiau tuo pasimėgauti galiu tik iškart po varžybų. Tai vienintelis laikas, kada galiu skaniai ir sočiai pavalgyti, kad po intensyvių treniruočių ir varžybų nenusilpčiau. Pavyzdžiui, dabar man liko dešimt savaičių iki artimiausių varžybų – tai reiškia, kad dar du mėnesius negalėsiu valgyti nieko skanaus.
– Ar esate suabejojęs savo jėgomis?
– Dėl gebėjimų esu suabejojęs ne kartą, bet abejones išsklaidė užsispyrimas, jog galiu padaryti tai, kuo niekas netiki. Pavyzdžiui, gimnastikoje dalyvauja nedidelio ūgio žmonės, nes jiems kur kas lengviau atlikti triukus. Aš esu aukštas ir dėl to ne kartą teko išgirsti, kad niekada nepasieksiu tokio lygio, kaip kiti gimnastai, nepadarysiu įvairių triukų ir niekada neišpopuliarėsiu.
Ilgą laiką ieškojau ir niekaip negalėjau rasti pasaulyje gimnastų, kurių ūgis būtų kaip mano. Ir tik visai neseniai su draugu radau vieną 194cm ūgio gimnastą. Kol kas, mano žiniomis, tokie aukštaūgiai gimnastikos pasaulyje esame tik dviese.
– Kokia Jūsų nuomonė apie steroidų vartojimą?
– Žmonės, kurie mano, kad vartodami steroidus akimirksniu įgaus tobulą formą, klysta ir man kelia juoką. Turiu draugų, vartojančių steroidus, bet jie prakaitą lieja trigubai intensyviau, nei aš sporto salėje. Žmonės klaidingai mano, kad susileidus steroidų raumenys iškart užaugs. Tikrai ne. Tokios pačios nuomonės žmonės laikosi ir apie papildus – nederinant mitybos ir nesportuojant jokie papildai nepadės pasiekti norimų rezultatų. Sutinku, kad steroidai yra kenksmingi ir niekam to nesiūlau, tačiau papilduose nieko blogo nematau.
– Ką galėtų padaryti kiekvienas iš mūsų, kad gyventume sveikesnį ir laimingesnį gyvenimą?
– Siūlau išsikelti sau vieną didelį tikslą ir ištikimai juo rūpintis. Svarbu nepamiršti fizinio aktyvumo savo dienotvarkėje ir kasdien skirti laiko mankštai, rūpintis savo mityba ir neprisikimšti savęs beverčiu maistu. Tam, kad gyvenimas būtų sveikas ir laimingas, reikia visai nedaug.
– Kokį save matote ateityje?
– Matau save darantį tą patį, ką darau ir dabar. Svajoju savo veiklą išplėsti ir už Lietuvos ribų, motyvuoti žmones visame pasaulyje. Savo veikla viešai dalinuosi dar visai neilgai, beveik pusantrų metų, o per tokį trumpą laiką įkvėpiau apie 50 tūkstančių žmonių – stengsiuosi, kad šis skaičius ateityje vis didėtų.
