Valgymo sutrikimai – labai pavojingi, išskirtinais atvejais galimai ir mirtini psichikos sutrikimai, kurie kenkia fizinei sveikatai bei turi neigiamą įtaką psichosocialinei būklei. Svarbiausią vaidmenį valgymo sutrikimų išsivystyme atlieka ydingas požiūris į svorį, kūno formas ir valgymą, o tai lemia žalingų valgymo įpročių išsivystymą ir nepakankamą mitybą.
Valgymo sutrikimų paplitimas pasauliniu mastu padidėjo nuo 3,4 iki 7,8 proc. (nuo 2000 iki 2018 metų) ir beveik 70 milijonų žmonių visame pasaulyje kenčia nuo įvairių valgymo sutrikimų. Nors šie sutrikimai gali paveikti bet kokios lyties ar amžiaus asmenis, didžiausia valgymo sutrikimų rizika iškyla paaugliams ir jaunoms moterims, tai yra pripažinta kaip trečia dažniausia šios grupės lėtinė liga. Atlikti tyrimai rodo, jog net 70 proc. suaugusių moterų yra nepatenkintos savo kūno svoriu. Suaugę, kurie serga diabetu, turi 2,4 karto didesnę valgymo sutrikimų išsivystymo tikimybę.
Valgymo sutrikimų riziką didina įvairūs veiksniai: genetika, socialinės normos, asmenybės bruožai kaip perfekcionizmas, neurotiškumas, lipidų ir insulino metabolizmo anomalijos, mikrobiomos pokyčiai.
Šiuo metu dažniausiai išskiriami šie valgymo sutrikimų tipai: nervinė anoreksija, nervinė bulimija, persivalgymas, pica (kuomet asmuo valgo mitybinės vertės neturinčius daiktus, pavyzdžiui, ledas ar dažai) ir rumizacijos sindromas (maisto regurgitacija po valgio nejaučiant pykinimo).
Nervinė anoreksija labiau paplitusi tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų. Pasireiškia neadekvačia baime priaugti svorio ir iškreiptu požiūriu į kūno įvaizdį, svorio suvokimą, kas lemia griežtus mitybos apribojimus. Išskiriami du nervinės anoreksijos potipiai. Pirmas, kai yra ribojamas maisto kiekis ar tam tikros maisto grupės, pavyzdžiui, angliavandeniai ar riebalai, skaičiuojamos kalorijos, praleidžiami dienos valgiai ar yra laikomasi sugalvotų tam tikrų griežtų taisyklių, pavyzdžiui, valgomi tik tam tikros spalvos maisto produktai. Šie maisto vartojimo ribojimai dažnai būna stebimi kartu su intensyviu fiziniu krūviu. Antras, kuomet po persivalgymo epizodo seka kompensacinis elgesys (dirbtinai sukeltas vėmimas, vartojami vidurius laisvinamieji vaistai ar diuretikai, intensyvus sportas, badavimas), taip pat stebimi ir mitybos apribojimai. Yra matomi ir fiziniai požymiai, kurie leidžia įtarti šį sutrikimą: žymus svorio sumažėjimas per trumpą laiką, nuovargis, blyški oda, alpimo ar galvos svaigimo epizodai, amenorėja, sumažėjęs libido. Badavimas neigiamai veikia visas organizmo sistemas, todėl didėja hipotenzijos, skydliaukės disfunkcijos, osteoporozės, periferinės neuropatijos, nevaisingumo bei kitų negalavimų rizika. Be to, atliktose studijose buvo stebimas ilgalaikio badavimo sukeltas smegenų audinio tankio sumažėjimas.
Nervinei bulimijai būdingas didelis maisto suvartojimas per trumpą laiką, savikontrolės valgant praradimas ir vėliau sekantis, mažiau išreikštas nei nervinėje anoreksijoje, kompensacinis elgesys. Bėgant laikui asmuo gali prarasti kontrolę gyvendamas tokiame pavojingame įpročių rate, o tai gali sukelti gėdos, kaltės ir nusivylimo savimi jausmus. Elgesys vis labiau tampa kompulsyvus ir nekontroliuojamas, lemia priklausomybę maistui. Tokia būklė dažnai slepiama ir aplinkinių pastebima tik labai vėlai. Dauguma patiria svorio svyravimus, tačiau svoris nemažėja ir gali išlikti normos ribose ar nedaug padidėjęs. Fiziškai gali būti stebimas dėl vėmimo atsiradęs patinimas aplink žandus ar žandikaulį, nuospaudos ant krumplių, pažeisti dantys, blogas burnos kvapas. Pasikartojantis vėmimas dažnai sutrikdo organizmo elektrolitų balansą ir sukelia įvairias somatines komplikacijas. Padidėja lėtinio gerklės skausmo, rėmens, refliukso, skrandžio ar žarnyno opų, osteoporozės, nevaisingumo, širdies nepakankamumo rizika. Dažnai, tačiau ne visada, esama duomenų apie anksčiau buvusią nervinę anoreksiją, po kurios iki bulimijos atsiradimo praeina nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.
Persivalgymo sutrikimas gana tolygiai pasiskirstęs tarp vyrų ir moterų, labiau paplitęs tarp suaugusiųjų. Priešingai nuo nervinės bulimijos, po persivalgymo epizodų nėra būdingas kompensacinis elgesys. Būdingas greitas valgymas, valgymas nepaisant sotumo jausmo ir diskomforto. Persivalgymo epizodai stebimi esant stresui, pykčiui ar nuobodžiaujant. Šie žmonės nelinkę kalbėti apie savo valgymo įpročius ir dažniausiai valgo vieni. Didėja osteoartrito, lėtinių inkstų ligų, padidėjusio cholesterolio rizika, kuri gali nulemti insulto, diabeto ar širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymą.
Ankstyvas valgymo sutrikimų nustatymas svarbus sėkmingiems gydymo rezultatams. Praktikoje nuo pirmųjų simptomų iki pirmojo gydymo pradžios praeina vidutiniškai 4 metai, kartais gali būti 10 ar daugiau metų. Jei gydymas pradedamas per 1,5 – 3 metus ar mažiau prasirgus valgymo sutrikimais dažnai matomas teigiamas atsakas į palyginti trumpalaikį gydymą. Net 60 % pacientų, kurie kreipiasi dėl valgymo sutrikimų, stebimas pilnas pasveikimas po gydymo. Tačiau dažnai dėl sąmoningo slėpimo valgymo sutrikimai nėra diagnozuojami, kol neatsiranda sveikatai pavojingų komplikacijų.
Valgymo sutrikimų gydymas yra specializuotas pagal valgymo sutrikimo tipą, tačiau dažniausiai apima kognityvinę elgesio, psichodinaminę ar psichoanalitinę terapiją, dietologo konsultacijas, mokymą apie tinkamą mitybą, gydytojų konsultacijas, kartais medikamentus. Dažniausiai tenka gydyti ne tik psichologinį sutrikimą, bet ir jo sukeltas pasekmes – fizinius sutrikimus, kurie atsiranda dėl nepakankamai suvartojamų maistinių medžiagų. Sunkesniais atvejais pacientai gydomi stacionare, o kartais reikalinga skubi hospitalizacija dėl kylančio pavojaus gyvybei.
Jei pastebėjote, jog turite blogus valgymo įpročius, kurie trukdo kasdieniniam pilnaverčiam gyvenimui, turi neigiamos įtakos tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai – kreipkitės į šeimos gydytoją, jis nukreips pas tinkamus specialistus.
Literatūra:
