Ką gydytojas jaučia tada, kai jo pacientas neišgyvena, kaip praneša artimiesiems apie jo mirtį, pagaliau – kiek kalbamasi su pacientu apie jo būklę, ypač jeigu tai yra vaikas, o kiek ne? Apie tai nuotoliniame pokalbyje pasakojo Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų III reanimacijos-intensyvios terapijos skyriaus vedėjas gydytojas anesteziologas-reanimatologas docentas daktaras Mindaugas Šerpytis ir Vaikų ligoninės gydytojas neurochirurgas Ramūnas Raugalas.
– Medikas su pacientu ir jo artimaisiais turi aptarti gydymo planą ir eigą. Tačiau įrodyta, kad susijaudinęs žmogus išgirsta tik menką dalį jam suteikiamos informacijos. Ar mediko ir artimųjų bendravimas yra tik informacijos apie pacientą apsikeitimas, ar kai kas daugiau?
M. Šerpytis: Tikiu, kad galima įveikti daug labai ligų, jeigu kovoja komanda, kurią sudaro medikai: gydytojas, slaugytojas, daug kitų specialybių gydytojų, kurių mes dažnai net nematome šalia (radiologai, mikrobiologai ir kiti), kurių indėlis yra be galo svarbus. Kita komandos dalis yra ligonis ir jo artimieji. Jeigu jie visi suremia pečius ir dirba vieningai, siekdami to paties tikslo, ta sėkmės tikimybė yra žymiai didesnė.
Ligonio vaidmuo yra labai svarbus. Svarbu, kaip jis laikosi gydytojų rekomendacijų, kaip geria vaistus, kaip jis domisi savo pojūčiais, gerdamas vaistus, kokį duoda atgalinį ryšį apie tai, kaip jaučiasi išgėręs vieną ar kitą vaistą ir taip toliau. Deja, mes kartais telefoną kruopščiau renkamės, negu sužinome, kokius geriame vaistus ir kokie vaistai turi kažkokius pašalinius efektus, ko galime tikėtis iš jų.
Reanimacija yra specifinis skyrius, kitoks negu kiti. Mes, reanimatologai-anesteziologai, dažnai neturime galimybės bendrauti su pacientu didžiąją laiko dalį, nes, dėl kritinės būklės, jie būna sutrikusios sąmonės.
Kartais bendravimo trukmė yra labai ribota. Pacientai Reanimacijos skyriuje jau nebegali sau padėti ir yra priklausomi nuo medikų, slaugytojų. Ne veltui yra palyginimas, kad reanimacija yra kaip lėktuvas. Gydytojai yra kaip pilotai. Pilotai sėdi prie monitorių, stebi skrendančio lėktuvo aukštį, reguliuoja. Mes taip pat stebime ir reguliuojame pacientų gyvybines funkcijas. Pilotai turi tam tikrus algoritmus, kaip elgtis tam tikru kritiniu atveju, jeigu kažkas atsitinka. Lygiai taip pat ir mes turime algoritmus, kaip elgtis tam tikroje kritinėje situacijoje, kai nebėra daug laiko svarstyti, kai turi tam tikroje situacijoje elgtis labai operatyviai, turime tam tikrus patikros lapus, kur patikriname, kaip veikia įranga.
Mūsų slaugytojos tiesiogiai bendrauja su pacientais, kaip ir orlaivių palydovai, kurie tiesiogiai bendrauja su keleiviais. Tie mūsų keleiviai yra reanimaciniai pacientai. Jie yra visiškai priklausomi tik nuo piloto ir lėktuvo palydovų, nuo jų veiksmų.
Reanimacijos skyriuje mūsų pagrindiniai pagalbininkai yra tik artimieji, iš kurių mes daugiausiai sužinome informacijos apie pacientą, priimame kartu sprendimus su jais. Dėl to labai svarbu, kad ligoniai gyvenimo bėgyje pasišnekėtų labai jautriais klausimais, kuriuos mes dažniausiai nustumiame į šalį, nes jie yra labai skaudūs.
Bet, jeigu ligonis yra sąmoningas ir yra galimybė su juo pabendrauti reanimacijos skyriuje, aš visada sakau savo studentams, kad ligonio žodis yra geriausias monitorius, ligonio žodis apie savo jausmus yra geriausias laboratorinis tyrimas.
Turėjau du atvejus, kurie buvo geri pavyzdžiai ir pamokantys atvejai man. Mes turėjome vieną pacientą, kuris gydėsi dėl onkologinės ligos, buvo taikomos chemoterapijos. Po chemoterapijos išsivystė neutropenija – nebuvo ląstelių, kurios kovotų su infekcija. Labai dažnai tokių pacientų ligos eiga komplikuojasi sunkiomis infekcijomis, tada jie patenka į reanimacijos skyrių ir kiekvieną dieną lauki tų neutrofilų, kada jie atsistatys, kada kaulų čiulpai jau pradės gaminti tuos mūsų kareivius.
Vieną dieną ateinu pas pacientą – jis buvo labai stiprus, puikus žmogus. Jis sako: „Mindaugai, žinai, man atrodo, šiandien pas mane neutrofilų bus 0,1“. Sakau: „Tuoj pažiūrėsiu į tyrimus, kaip atrodo“. Jau nueidinėju, o jis sako: „Žinai, tu nepatikėsi, bet aš jaučiu, kai jie kyla“.
Pažiūrėjau: iš tikrųjų jų buvo apie 0,1. Sakau: „Reikia taip pataikyti“.
Man paskui kiekvieną rytą jis sakydavo: „Nesakyk, aš pabandysiu atspėti“. Ir jis atspėdavo arba ne, bet aš tada supratau, kad jis iš tikrųjų kažką jaučia ir yra pats giliausias monitorius to, ar jis sveiksta, ar ne.
Laboratoriniai tyrimai labai dažnai vėluoja ir mes labai dažnai tikriausiai net ir nuvertiname pacientų žodį, nes galvojame, kad jie neturi medicininio išsilavinimo ir jų tam tikrų simptomų apibūdinimai gal nemediciniški. Bet jie yra labai svarbūs. Su pacientu pirmiausia reikia bendrauti, kaip su lygiu partneriu.
Kitas atvejis, kuris buvo man pamoka, buvo pacientas, turėjęs kvėpavimo nepakankamumą. Jis buvo prijungtas prie kvėpavimo aparato, bet buvo pilnai sąmoningas. Kvėpavimo aparatas jam tik padėdavo kvėpuoti. Tikslas buvo atjungti tą aparatą, kad sustiprėtų kvėpavimo raumenys ir teko keisti tuos palaikomus kvėpavimo režimus.
Vieną rytą aš jam sakau: „Žinote, šiandien mes padarysime palaikymą 12, kad jūs pailsėtumėte, paskui padarysime 10, kad pasitreniruotumėte“. Jis sako: „Mindaugai, padarykime 8. Nes, kai buvo 10, man buvo per lengva. Norėčiau „pasportuoti“. Ir aš tada supratau, kad jis, kuris gulėjo ten ilgą laiką – kelias savaites, tapo „mediku“ ir geriausias monitorius, kvėpavimo aparatas tiek nepasakys, nors turi labai daug parametrų, kaip jis. Jis pasakys žymiai geriau, kaip jis jaučiasi ir ar jam to užtenka, ar ne.
– Gydytojai Raugale, jūsų pacientai yra vaikai. Kokių gi jūsų specialybės gydytojai turi turėti savybių, įgūdžių be medicinos, bendraudami su tokiais pacientais ir jų tėvais?
R. Raugalas: Mano nuomone, norint sėkmingai bendrauti, reikia šnekėti. Prieš keliolika metų mano mokytojas docentas Kęstutis Saniukas pasakė tokią frazę: „Žinai, Ramūnai, kuo skiriasi geras gydytojas nuo labai gero gydytojo? Labai geras gydytojas dar užeina pas savo pacientus ir darbo dienos pabaigoje“.
Tas bendravimas turi būti pakankamai intensyvus, nes kažkokie klausimai, problemos užsimiršta, vėl iškyla ir yra papildomai užduodami.
Dirbant su vaikais, turime tėvus ir pacientus. Tie pacientai yra labai skirtingo amžiaus. Vis dėlto, mano nuomone, nereikia į vaiką žiūrėti iš aukšto. Reikia su juo ieškoti partnerystės. Žinoma, vienoks bendravimas su trimečiu, kitoks – su septyniolikmečiu. Bet suaugusiojo bendravimas su vaiku turi būti partneriškas.
Su tėvais vėlgi žiūri tiek į tėvų išsilavinimą, tiek į tai, kokios informacijos atsinešė su savo vaiku apie jo ligą. Kiekvienam reikia surasti individualų priėjimą, savo, tik jam būdingą kalbą.
– Iš kur jūs to mokotės? Ar tai jūsų patirtis ir praktika, ar turite psichologinių žinių?
– Čia, ko gero, daugiausia patirtis. Visokių klaidų yra pasitaikę buvo tikrai nesėkmingo bendravimo ir nesėkmingos komunikacijos atvejų, kuriuos norėtųsi užmiršti. Bet metai eina, dirbi ir patirtis kaupiasi.
M. Šerpytis: Nėra griežtų rekomendacijų, kaip šnekėtis su artimaisiais. Tam tikros taisyklės yra, bet jų neaprašysi, nes kiekvienas žmogus yra labai skirtingas, kiekviena situacija labai skirtinga. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į nelaimę. Kiekvieno nelaimė yra skirtingo laipsnio, sunkumo, prognozės skirtingos: liga lėtinė ar atsitiko staiga, ar ji rami, ar progresuoja. Tų situacijų yra begalės: šeima išsiskyrusi, neišsiskyrusi, kiek yra brolių, kiek seserų. Visa tai gali paveikti pašnekesio pobūdį ir tai, kokio supratimo gali tikėtis iš artimųjų ir kontakto.
Ta patirtis yra gana didelė, nes reanimacijos skyriuje vidutiniškai [per metus] yra apie 1000–1500 pacientų. Kiekvienas iš jų turi 2–3 artimuosius. Tu su jais bendrauji mažiausiai 2–3 kartus per parą. Tai per tave per tuos metus praeina apie 3 tūkstančiai artimųjų, kurie yra be galo nuoširdūs, nes yra nelaimės ištikti. Jie kovoja su savo artimuoju už gyvybę.
Yra toks posakis, kad žmogų nelaimėje pažinsi. Manau, taip yra todėl, kad žmogus nelaimėje yra labai nuoširdus. Jis nusimeta visas savo kaukes. Žmogus ateina pas tave kalbėtis, išsako viską, kas jam guli ant širdies ir tą daro tikrai nuoširdžiai. Nuoširdumas gimdo nuoširdumą, atvirumas gimdo atvirumą. Gydytojas, net to nejausdamas, įsitraukia ir tampa tos šeimos dalimi.
Yra požiūris, kad gydytojas turėtų lyg ir atsiriboti nuo to, kas vyksta šeimoje, bet tai yra neįmanoma dėl to, kad ateina pas tave žmogus, kuris labai nuoširdžiai bendrauja, o jie visi bendrauja labai nuoširdžiai, nes yra nelaimės ištikti, ir tu automatiškai irgi įsitrauki į tą šeimą, išgyveni kartu su jais daug dalykų.
R. Raugalas: Bendraujant su pacientais nėra nieko savaime suprantamo, savaime žinomo ir tai nuolat reikia sau priminti.
– Žmonės, būdami strese ir dideliuose išgyvenimuose, neišgirsta to, ką sakote, nors tikriausiai parenkate žodžius suprantamus, be medicininės fiziologijos. Kaip tas pokalbis vyksta, tarkime, su vaikais, su jų tėveliais, jeigu yra kažkokia liga, kažkoks numatomas sudėtingas tyrimas ar sudėtinga operacija?
– Ilgai, nuodugniai, nuoširdžiai, neskaičiuojant minučių, kažkur nelekiant. Visą laiką palieki erdvės ir paskatini užduoti dar klausimų, jeigu iškils rytoj ar darbo dienos pabaigoje, kad viskas būtų išsiaiškinta.
– Ar tai išsklaido nežinomybes, baimės jausmą?
– Man labai skaudu būna, kai pacientas ar jo artimieji eina prie gydytojo ir jau iš karto atsiprašinėja, kad jį kažkaip trukdys ir, kad malonėtų pasišnekėti. Tada galvoju: „Kiek tu, žmogau, iki šiol turėjai tokių neigiamų patirčių?“ Visuomet stengiuosi rasti pašnekesiui laiko.
– Reanimacijos skyrius yra labai sudėtinga vieta ligoninėje, kur visą laiką lydi sudėtingos situacijos. Kaip renkatės pokalbio formatą, kuomet yra pačios blogiausios žinios apie beviltišką būklę, o su pacientu bendrauti nebegalima, tik su artimaisiais?
M. Šerpytis: Tikriausiai pagrindinis principas turėtų būti tai, kad turi kalbėtis su artimaisiais kaip lygiavertis partneris, tapti iš dalies netgi bičiuliu, draugu, kuriuo ne tik pasitikėtų ir jaustų jo šilumą, kad rūpi, ką darai.
Artimiesiems didžiausias išgyvenimas yra artimo žmogaus liga. Kai jis (artimasis, – aut. past.) tampa lygiaverčiu partneriu, kai stengiesi jį įtraukti, kad taptų komandos nariu, kad kovotų kartu už paciento gyvybę, jis irgi pasijaučia tvirčiau, nes tikriausiai nieko nėra sunkiau, kaip bejėgiškumas, kai nieko negali padaryti. Kodėl mes bijome skristi lėktuvu? Todėl, kad esame bejėgiai toje situacijoje, jeigu kas nors atsitiktų.
Kai važiuoji mašina, sakai: „Geriau aš vairuosiu, nes jausiuosi žymiai saugiau ir tiesiog mano dėmesys bus sukoncentruotas į vairavimą. Tada ta nelaimė yra tokia skaudi“.
Svarbu, kad pacientai įsitrauktų į tą gydymą, sprendimų priėmimą, kad su jais bendrautų, kaip su iš dalies medikais ir nebijotų jiems aiškinti įvairių dalykų.
Vienas iš akivaizdžių pavyzdžių, kur matai, kaip jie nusiramina, priimdami tam tikrus sprendimus, kai parodai žmogaus, kuriam išsiliejo kraujas į galvos smegenis, kompiuterinės tomografijos vaizdus, kur, atrodytų, reikėtų medicininio išsilavinimo, rezidentūros, kad suvoktų. Bet, kai pasakai, kad čia, kur balta, yra kraujas, pilka – kur yra normalus smegenų audinys. Ir jie sako: „Tai čia nėra sveikos vietos“. Ir tada jie iš tikrųjų supranta, kad taip, tai yra blogai.
Kai diagnozuojame smegenų mirtį, mes parodome kontrastinį kraujagyslių tyrimą, kad kraujas nepriteka į smegenis, ir čia pat parodome, kaip turėtų būti, bet nėra. Tada jiems iš karto tampaaišku, kai pamato tą vaizdžiai, net jei aiškini medicininius dalykus.
Rezidentai būna suirzę, kai artimieji klausia, ar pacientas karščiuoja. Jie sako: „Daktare, bet jis gi prijungtas prie kvėpavimo aparato, prie pakaitinės inkstų terapijos, prie kitų aparatų, o jie klausia apie temperatūrą“. Aš tada jiems sakau: „O ką jie gali paklausti? Juk temperatūra žmonėms susijusi su sunkia būkle“.
Kai bendrauji su artimaisiais, kaip su lygiaverčiais partneriais ir juos įtrauki į tą veiklą, jie patys jaučiasi tvirčiau, ta kančia nėra jiems tokia sunki, nes jie kovoja, o ne sėdi sudėję rankas.
Be abejo, labai svarbu atsirinkti artimuosius, kuriems gali pasakyti daugiau, kuriems – mažiau. Kai mes, gydytojai, perdavinėjame ligonius vienas kitam, perduodame ne tik apie paciento būklę, bet ir apie paciento šeimą. Pasakome: „Patausokite mamą, nes ji labai sunkiai reaguoja. Ji nepriima tos informacijos, turi pati labai daug lėtinių ligų“. Ir patys artimieji kartais sako: „Daktare, gal galite nesakyti tam ar kitam?“
Mes pasitariame su šeima, kas gali būti prie paciento, kas gali išklausyti ir priimti racionalų sprendimą. Gydytojas turi pažinti šeimą, kad priimtų teisingus sprendimus.
R. Raugalas: Yra situacijų, kada sunkia liga serga vaikai ir pasidomi, ar, tarkime, prie keturiolikmečio galima su tėvais šnekėti apie jo sveikatos būklę su ta mintimi, kad net ir šis paauglys, žinodamas, kas laukia, padės medikams leisti jam sveikti, ar mes einame kažkur į kabinetą ir peržiūrime kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso nuotraukas, pasišnekame, negirdint vaikui.
Mano nuomone, jeigu tik išeina, jeigu gali būti, kad pacientas gebės priimti tą žinią, geriau jam dalyvauti gydymo procese sąmoningai.
– Nuo kokio amžiaus su vaiku galima kalbėti apie jo ligą, būsimus tyrimus, galbūt apie operacijas?
– Reikia adaptuoti. Šiandien buvo pašnekesys su šešiamečiu, toks, sakyčiau, visai adekvatus. Jis žino, kas jo laukia, kaip viskas bus, ramiai keliauja į operacinę be ašarų, be premedikacijos.
Čia universalaus recepto negali būti: kiekvienam turi surasti individualų žodį. Labai negerai, kai vaikas nuskaito neigiamus impulsus, nerimą dėl savo ligos iš tėvų. Nežinia jį dar labiau graužia. Jau geriau pasišnekėti su gydytoju ir tapti mažu suaugusiuoju, negu nerimauti ir perimti iš tėvų neigiamą atmosferą. Vaikai momentaliai nuskaito mūsų būsenas. Jeigu į palatą įeiname sutrikę, nežinodami, kas darosi, kaip surasti žodį ir koks bus sprendimas, vaikas tuojau pat pajaučia, kas mumyse darosi.
M. Šerpytis: Visuomenėje yra nuomonė ir net tokia taisyklė, kad vaikų neįleidžia į reanimacijos skyrius. Ta pozicija yra sena, bet tikriausiai ir iki šiol daug kur figūruoja. Jeigu guli senelis ar močiutė, tėtis ar mama reanimacijos skyriuje, labai dažnai mums užduoda klausimą, ar mažamečiai vaikai gali aplankyti. Visur yra baimė, kad jie išsigąs, pamatę. Bet vaikai yra puikūs stebėtojai. Jeigu jiems nepasakysi, nereiškia, kad nieko nevyksta. Vaikas, net ir mažametis, turi pamatyti senelį, gulintį reanimacijos skyriuje. Be abejo, su juo pasišnekame prieš tai.
Svarbiausia, kad jis nepamatytų bendro reanimacijos vaizdo: mes nutildome aliarmus, pypsėjimus, kad jo tas neišgąsdintų ir sukoncentruotų dėmesį tik į senelį, neduok Dieve – tėtį ar mamą. Bet, kad jie suvoktų – taip, sirgo, o nebūtų pastoviai meluojama, kad negrįžo, negrįžo, o tada jau kažkas nusprendžia vaikui pasakyti, kad kažkas iš artimųjų mirė. Tada tų vaikų būna labai sunkios reakcijos.
Yra daug psichologinių nuomonių, kad vaikams reikia tai pasakyti, parodyti, jie turi tai pamatyti ir žinoti, kas vyksta.
R. Raugalas: Reanimacija vaikui yra gana gąsdinanti vieta: aparatai, garsai, šviesos ir taip toliau. Bet vėlgi: pakalbėjau su vaiku, kad po operacijos jis atsibus reanimacijos skyriuje, kad mama ateis, bet nuolat negalės būti. Toks pacientas kažkaip nurimsta. Jis žino, kad gydytojas pasakė, jog teks tą vieną naktį ar dvi pabūti reanimacijoje ir pilnai joje galima išbūti.
– Paminėjote įspūdingą skaičių, kad per metus tenka pabendrauti kone su trim tūkstančiais žmonių ir tarsi tampate savotiškais tų šeimų nariais. Kaip medikui išlikti mediku ir nepasiduoti emocijoms, kurios tiesiog išsekina?
M. Šerpytis: Pokalbių yra labai daug sunkių. Kiekvienas ligonis, kuris patenka į Reanimacijos skyrių, iš dalies peržengia kažkokį Rubikoną, kur nežinai, kokia bus eiga, net, jeigu ligonis po didelės ir sunkios operacijos paguldomas tiesiog stebėsenai ir tikrai žinai, kad 95 atvejais kitą dieną bus perkeltas atgal į skyrių, vis tiek visą laiką nesi garantuotas, kaip pasibaigs.
Labai skaudžių pokalbių nebūna tokio didelio skaičiaus. Vidutiniškai mirštamumas reanimacijos skyriuje būna apie 15 procentų – miršta apie 150–200 žmonių per metus. Trečio lygio reanimacijos skyriuose, kurie yra didesni, gydytojui beveik kas antrą dieną tenka pasakyti liūdną žinią. Tą pasakyti tikrai sunku.
Kartais visuomenėje sklando nuomonė, kad medikai yra cinikai, bet, manau, taip šneka tie, kurie patys yra cinikai. Medikai tikrai nėra cinikai. Medikai tampa medikais, nes iš principo labai myli žmogų. Jie to nejausdami pasirenka tą specialybę ir tikrai visada nuoširdžiai iki pat galo kovoja, net jeigu situacija yra beviltiška, nors ir yra tiesos, kad stengiasi atsiriboti nuo jausmų, bet, manau, dalis mūsų profesijos yra prisiimti tą skausmą. Tu negali atsiriboti ir, manau, neturi atsiriboti. Mes to perdegimo sindromo turbūt neišvengsime, nes tai yra ta dalis, kurią prisiimame, pasirinkdami tokią specialybę.
R. Raugalas: Reikalingas balansas atsiribojimo ir neatsiribojimo. Tu turi būti ir profesionalas.
M. Šerpytis: Neturi trukdyti tavo emocijos, bet turi būti iki galo nuoširdus su pacientu. Artimieji labai dažnai jaučia kaltę. Jie sako, kad per vėlai kreipėmės, nebuvome šalia, kai kažkas atsitiko, gal reikėjo padaryti tą ir tą. Tikriausiai mirštant ar sunkiai sergant artimam žmogui kiekvieno iš mūsų dalis miršta kartu. Ir tu turi savotiškai gydyti abi puses: ir pacientą, ir jo artimuosius, kad jų kančia būtų mažesnė.
Daugiau negu 50 proc. artimųjų stebimi ilgalaikiai depresijos, nerimo, potrauminio streso sindromo požymiai. Žmogui visą gyvenimą tikriausiai išlieka tie prisiminimai ir jie juos karts nuo karto vis prisimena ir su jais gyvena. Viena iš gydymo dalių yra savotiškai gydyti ir artimuosius, kad jie kuo mažiau jaustų tos kaltės, kad kuo mažiau jaustų neigiamų emocijų.
R. Raugalas: Kartais kyla pagunda, tausojant artimuosius, truputį užapvalinti tuos aštrius kampus, truputį kažką pateikti gražesnėje šviesoje. Visą laiką bandai subalansuoti žmogiškumą ir užuojautą su realistiniu žinių ar prognozių pateikimu. Svarbu nenuvažiuoti į priešingą pusę, nepasirodyti pernelyg pesimistu. Visą laiką svarbi nuolatinė balanso paieška tarp priešingų polių.
– Kaip patys neperdegate?
M. Šerpytis: Perdegame. Visi perdega. Ne veltui visame pasaulyje yra daug psichologinių tarnybų, kurios padeda medikams ir ne veltui daug rašoma apie perdegimo sindromą tarp medikų. Tai yra tikriausiai viena iš pirmaujančių profesijų, kur perdegimo sindromas pasireiškia. Bet tai yra mūsų profesijos dalis. Mes to negalime išvengti.
Bendrauti, pateikiant tris scenarijus su statistika, kad, jeigu yra tiek procentų, darysime taip, jeigu tiek – taip, tiesiog negali. Turi rasti tą nuoširdų sprendimą, kad visi kaip komanda sugrotų tame visame procese.
– Ar tiesa, kad per pandeminį laikotarpį, kai padaugėjo mirčių, gydytojams yra be galo sunku ir jie netgi verkia?
– Tikra tiesa. Tikrai verkia. Nemanau, kad tai būtų neprofesionalumas. Manau, kad tai kaip tik yra nuoširdumas. Jokiu būdu tos ašaros neužgožia profesionalių sprendimų. Bet tikrai esu tų situacijų matęs, ypatingai donorystės srityje, kur reikia priimti labai sunkius sprendimus ir matai, kaip artimieji susigraudina, nes labai dažnai tai yra jaunas žmogus, kuriam tai įvyksta, už durų laksto mažamečiai vaikai. Aišku, kad tų emocijų pas gydytojus tikrai yra.
R. Raugalas: Gydytojams tokios pačios savybės būdingos, kaip ir kitiems žmonėms.
– Iš kur semiatės stiprybės?
– Giliausias stiprybės šaltinis, kai dirbi savo darbą – daugiau nieko nereikia. Aišku, būna tokių vakarų, kai galvoji: „O kodėl aš pasirinkau šitą specialybę? Galėjau kažką paprastesnio ir lengvesnio“. Bet toliau vėl keliauji į savo darbą.
M. Šerpytis: Aš manau, tos sėkmės istorijos labai daug pozityvumo ir stiprybės suteikia. Papasakosiu vieną istoriją, kuri iki šiol mano skyrių lydi ir mes apie tai vis prisimename.
Buvo šeima, kuri keliavo po Europą ir tranzitu vyko per Lietuvą: vyras, žmona ir mažametis berniukas. Mamai išsiliejo kraujas į smegenis mes kartu su neurochirurgais dar kurį laiką kovojome už ją, bet tas kraujo išsiliejimas tiesiog buvo nesuderinamas su gyvybe ir tiesiog įvyko smegenų mirtis.
Mes tarpusavyje skyriuje svarstėme, ar kalbėti su jais apie donorystę: jie yra ne Lietuvos piliečiai, jie yra už 2 tūkst. kilometrų nuo savo namų. Jie – nuostabūs žmonės.
Atskrido jos tėvai. Mes su jais susidraugavome, susibendravome. Vienintelė žinutė po to mums buvo, kad jie nori grįžti namo ir gedėti namuose.
Tas pokalbis apie donorystę, apie dar vieną sprendimą, kurį reikėtų priimti, mums patiems atrodė toks per daug gal jiems sunkus. Bet mes pakalbėjome su jais. Jie sutiko ir buvo tikrai išgelbėta daug žmonių.
Po metų atvažiavo jos vyras į Lietuvą, aplankė mus. Mes gėrėme kavą. Paklausėme, kaip sekasi tam berniukui. Jis pasakė: „Žinote, esu labai jums dėkingas už tai, kad jūs pakalbėjote su mumis ir paprašėte sutikti, kad ji taptų donore, nes berniukas, kai visi paklausė mokykloje apie jo mamą, sako: „Mano mama yra didvyrė. Ji mirė, bet padarė labai daug gerų darbų, nes išgelbėjo labai daug gyvybių“.
Ir supranti, kad jeigu būtumei nepakalbėjęs, apie tai, būtumei atėmęs iš to vaiko kažkokią viltį. Dabar ta mama jam yra kažkokia kelrodė žvaigždė, kuri tikriausiai jį lydės visą gyvenimą ir jis taps galbūt visai kitokiu žmogumi – tikrai labai puikiu, nes jis turi tikrai antrą Saulę savo gyvenime.
