Reikia paklausti, kodėl ji to nori, kodėl taip sugalvojo. Mergaitė ir pasakys – štai, močiutė serga ir serga, senelis serga ir serga, aš būsiu gydytoja ir daugiau mano artimieji nesirgs. Kitas paprastas pavyzdys – mokytojas. Vaikas gali pasakyti, kad nori būti mokytoju, nes tada visi jo klausys. Tik jis nebūtinai bus mokytojas – gal ieškos profesijos, kur galės būti viršuje“, – pastebi E. Kern.
– Įvertinkite bendrą psichologinę aplinką Lietuvos mokyklose. Ar ji palanki jaunai asmenybei skleistis, augti ir parodyti savo talentus?
– Kad atsakyčiau tiksliai, turėčiau remtis tyrimais, kurių, deja, nežinau, galbūt jų ir nėra. Bet esu linkusi mokyklos aplinką vertinti gana pozityviai. Mokyklos tikslas iš esmės nėra auklėti ar perauklėti. Jos tikslas yra šviesti ir, žiūrint auklėjimo aspektu, nesugadinti. Jei kalbame, kad mokykla turi kažką padaryti auklėjimo prasme, mes kalbame apie tai, kad tėvai kažko nepadarė arba padarė nepakankamai. Vis dėlto auklėjimas yra prioritetinė tėvų atsakomybė ir sritis, tai turėtų atlikti tėvai. Galbūt mokykloje reikėtų labiau tėvus šviesti auklėjimo tema, mokykla galėtų labiau padėti – šiuo atžvilgiu mokyklos galėtų tobulėti. O mokytojų santykis su vaikais tiek bazinės įtakos asmenybei nedaro, kiek mes įsivaizduojame.
– Austrų psichiatras, individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris yra padaręs išvadą, kad visas žmogaus mąstymas ir elgesys susijęs su jo gyvenimo stiliumi, susiformavusiu 4–5 gyvenimo metais. Bet tėvai mano, kad tai nelabai reikšmingas gyvenimo periodas: girdi, sueis 7–9 metai, vaikas subręs, tada tėvai ir pradės tikrą auklėjimą. Kodėl mes taip nuvertiname pirmuosius 3–5 vaiko gyvenimo metus?
– Gal tiesiog iš neišprusimo, galbūt tam nebuvo skirta pakankamai dėmesio valstybiniu mastu, nes daug metų apskritai dėmesys buvo skiriamas kažkam kitam, o ne ugdymui, švietimui ir dvasiniam asmenybės tobulinimui (kalbu apie okupacijos metus). Tad labai nenuvertinčiau Lietuvos ir neišskirčiau šiame kontekste. Kitas dalykas, A. Adleris ir kiti psichodinaminių mokyklų atstovai apie tai kalbėjo prieš 100 metų, tad kai kam tai atrodė kaip „išmislas“. Šiuo metu tai moksliškai pagrįsta, todėl tikrai negalima sakyti, kad kažkam „susišvietė“ ir jis taip kalba.
– Kokios kompetencijos susiformuoja per pirmuosius 3–5 vaiko gyvenimo metus?
– Kompetencijas labiau suprantu kaip gebėjimus. O susiformuoja asmenybės struktūra. Jei apie asmenybę galvotume kaip apie metaforą, pavyzdžiui, namo, galėtume sakyti, kad per pirmuosius 3–5 metus susiformuoja namo karkasas, apie kurį dėliosis visa kita. Tad kompetencijas jau yra sienos, langai, spalvos – tai, kas atsiranda vėliau. Pradžioje atsiranda pati struktūra, kuri lemia, kas šalia jos gali būti ir kas ne.
– Kas yra struktūra?
– Struktūra – kertiniai, baziniai ir neretai neįsisąmoninti suvokimai apie tai, kas aš esu, kas yra žmogus pasaulyje, koks jis yra su kitais žmonėmis, kas man yra kitas žmogus. Tarkim, ar jis man draugas, ar globėjas, ar parankinis, ar priešas. Štai tokios bazinės struktūrinės nuostatos apie save, kitus ir funkcionavimą, buvimą bendruomenėje bei pasaulyje maždaug penktais metais tampa beveik nepajudinama tiesa.
– Kiek tiesos, kad net profesinės orientacijos išaiškėja būtent apie 5–6 vaiko gyvenimo metus, o ne 12 klasėje?
– Tai tiesa, tik reikia suprasti, kad profesinė orientacija yra kryptis. Jei vaikas apie penktus metus supranta, kad, tarkim, pasaulis yra koks nors griūvantis, jis iškelia sau tikslą – aš būsiu tas, kuris jį sujungs. Kaip ir kurioje profesijoje tas tikslas atsiskleis, penktais metais tikrai negalima pasakyti, bet galima pamatyti, kaip penkerių metų vaikas mąsto. Neretai vaikai šneka labai paprastai. Yra toks juokelis, kad visi mūsų kartos berniukai norėjo būti kosmonautais, visos mergaitės – mokytojomis. Tačiau kiekvienas vaikas į tą kosmonautą ar mokytoją įdeda kitą prasmę. Jei žinau, kuo mano vaikas nori būti, nieko nežinau: reikia žinoti, kodėl jis tuo nori būti, tada suprasiu kryptį, kur vaikas eina.
– Kaip atpažinti penkiamečio ar šešiamečio būsimas profesines nuostatas, polinkius, kokie ženklai tai rodo? Kaip kalbinti vaiką?
– Labai paprastai. Tarkim, penkiametė dukra nori būti gydytoja. Reikia paklausti, kodėl ji to nori, kodėl taip sugalvojo. Mergaitė ir pasakys – štai, močiutė serga ir serga, senelis serga ir serga, aš būsiu gydytoja ir daugiau mano artimieji nesirgs. Kitas paprastas pavyzdys – mokytojas. Vaikas gali pasakyti, kad nori būti mokytoju, nes tada visi jo klausys. Tik jis nebūtinai bus mokytojas – gal ieškos profesijos, kur galės būti viršuje.
– Lyderis?
– Nebūtinai lyderis, gali būti diktatorius. Jis ieškos būdo, kad būtų aukščiau. Kitas pasakys – tada aš galėsiu perduoti žinias, išmokyti.
– Kokius klausimus toliau pateikti? Sakykim, jei pamatau, kad mano vaikas turi diktatoriškų polinkių...
– Laikas susigriebti. Tačiau manau, kad, jei tėvai, išgirdę, jog vaikas turi diktatoriškų polinkių, išsigąsta, viskas gerai. Bet jei tėvai tuo apsidžiaugia, yra bėda.
– Į kokią profesiją nukreipti vaiką, turintį tokių polinkių?
– Nereikia nukreipti į profesiją, reikia žiūrėti, ką daryti, kad vaikas galėtų gyventi bendruomenėje. Juk jei vaikas nori būti pranašesnis už kitus, jis automatiškai programuoja save nesėkmei, jis nebus laimingas. Jei tu nori būti aukščiau kitų, gali būti tik vienas. Tu nerasi santarvės, meilės, palaikymo. Tu negalėsi džiaugtis su kitu žmogumi – galėsi džiaugtis tik tada, kai kitas už tave bus kažkuo prastesnis. Tas džiaugsmas, kai kiti prastesni, labai trumpomis kojytėmis – žmogus bus labai nelaimingas.
– Kaip vaiką, kuriam jau yra 5–6 metai ir kurio gyvenimo stilius yra susiformavęs, pakeisti, kad jis mokėtų bendrauti ir būti su kitais ir tarp kitų?
– Jei penkerių metų vaiko gyvenimo stilius paremtas tuo, kad jis bus laimingas tik tada, jei kiti bus prastesni už jį, reikėtų priemonių, kurios padėtų vaikui rasti laimę būnant su žmonėmis, o ne virš žmonių. Nereikėtų galvoti, kad viskas prarasta, nes tai – bazinė nuostata. Į psichoterapiją ateina suaugę žmonės ir jie gali pakeisti bazines nuostatas. Žinoma, jos savaime nepasikeis, bet jas įmanoma pajudinti. O kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau tai padaryti.
Į nuostatas galima žiūrėti kaip į taisyklę, kurią žmogus priima. Tarkim, jei žmogus mato tik raudoną stalą ir nemato jokių kitokių, jis galvos, kad stalas visada turi būti raudonas – jam reikės daug kartų pamatyti kitokių stalų, kad jis suprastų klydęs. Vieno karto tikrai neužteks – reikia daug kitos patirties. Taigi vaikui, supratusiam, kad jis laimingas tada, kai yra pranašesnis už kitus, reikia daug patirčių, kai jis bus laimingas su kitais, kai dalinsis, kai palaiko, kai kažką kitą pakels.
– Kartais paaugliai nusigręžia nuo vaikystėje turėtų tikslų, jiems tampa nebeįdomūs ankstesni dalykai. Ką tai pamatę tėvai galėtų padaryti? Kaip vaiką motyvuoti grįžti prie svajonės, prie to, kas jam sekėsi, kas traukė?
– Dažniausiai paauglystėje, ypač ankstyvoje, vaikas būna nutolęs nuo savo profesinių ketinimų, tad reikėtų neišsigąsti ir žiūrėti atlaidžiai. Normalu, kad ankstyvoje paauglystėje vaikai pradeda norėti labai neadekvačių ar juokingų, tėvų akimis, profesijų, pavyzdžiui, tapti garsenybėmis. Tėvams tai sukelia daug nerimo, o iš tikrųjų tai vystymosi dalis. Tas maksimalizmas, nori išsiveržti, būti labai stipriam jau yra paauglystės dalis ir nėra vertinama kaip asmenybės dalis, kai kalbame apie mažąjį diktatorių.
Iki 16 metų reikėtų ramiai laukti ir negalvoti, ką paauglys kalba, tik pritarti. Po 16 metų dauguma paauglių pradeda aiškiau formuluoti interesus, pradeda ieškoti savęs ne tik dėl to, kad spaudžia mokykla, o todėl, kad pradeda formuotis idėja apie savęs realizavimą. Nebūtinai jie sąmoningai suvokia, kad reikia save realizuoti, bet susigrąžina buvusias svajones ir ieško savo kelio.
Tikrai būna taip, kad mėgęs matematiką ar kažką kita vaikas vidurinėje mokykloje praranda susidomėjimą vien dėl to, kad nėra santykio su mokytoju ar santykis labai konfliktiškas, kad nėra pakankamai palaikymo. Bet manau, kad nereikia daryti tragedijos, nes svarbu ne pats gebėjimas, o kryptis. Tarkim, kalbant apie matematiką, svarbiausia – loginis mąstymas. Žmogus jo niekada nepames, net jei matematikos žinios sušlubuos. Logika – jo stiprioji vieta, dėl kurios jis gerai, stipriai jaučiasi, tad norės save realizuoti per loginį mąstymą – struktūra niekada nedings.
– Kas labiausiai vaikus demotyvuoja ir atstumia?
– Tėvų nuostata, kad jie žinau geriau, kad žino, ką vaikas jaučia, kas jam tinka, kaip jis turėtų jaustis. Demotyvuoja ne tiek žodžiai, kiek pozicija, kad tėvai geriau žino, kuo jam reikia tapti, ko siekti. Tarkim, vis dar gana stipri tendencija – aš žinau, kad tau reikia daug uždirbti. Bet vaikui galbūt reikia save realizuoti. Žmogus niekada nėra laimingas vien dėl to, kad daug uždirba. Tačiau, jeigu jis save realizuoja ir iš to ateina dideli pinigai, tada jis gali būti laimingas.
– O kiek derėtų išgyventi, jei vaikas, paauglys apleidžia būrelį, nebaigia, tarkim, muzikos ar sporto mokyklos, sako – man nepatinka ta veikla, aš neatradau savęs, aš noriu kažko kitko.
– Tai subtilus klausimas. Reikia įsiklausyti. Tarkim, vaikams, kurie yra labai gabūs ir myli muziką, reikia ne muštro, o palaikymo. Jiems reikia leidimo sumažinti tempą – drąsiai, ramiai sumažinti tempą ir grįžti, kai vėl atsiranda motyvacija ir meilė tai sričiai. Bet čia kalbu apie tuos vaikus, kurie patys myli muziką, ne apie tuos, kurių tėvai myli.
