Buvęs vairuotojas jau dvidešimt metų pensijoje. Išėjęs į užtarnautą poilsį, jis dar 12 metų dirbo įvairius darbus. Tačiau kai jų neteko, ėmė trūkti veiklos, užtat atsirado daug laiko galvoti, – apie mirusius artimuosius, draugus. Kartu netekus papildomų pajamų pradėjo spausti nepriteklius, atsirado nesaugumo jausmas, rašoma pranešime spaudai.
„Norisi įsigyti ir viena, ir kita, bet baisu išleisti kiekvieną centą, kai nežinai, kas bus toliau. Taupau maistui, ir daiktus pigesnius perku.“, – guodėsi vyras.
Dėl nepakeliamo nerimo vyras pateko į ligoninę, sako, draugė pastebėjusi, kad jis tapo neramus.
Pasiekia tikslą
„Daug kam senatvė asocijuojasi su nykiu egzistavimu, liūdesiu, bejėgiškumu, atrodo, kad senatvėje nebus nieko gero. Kai paklausiu močiučių, kaip jos jaučiasi, daugelis atsako – kaip čia jausiesi, aš juk sena! Tačiau liūdesys ir depresija nėra natūralaus senėjimo dalis“, – teigia Inovatyvios psichikos sveikatos klinikos gydytoja psichiatrė Jovita Gureckytė.
Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma nusižudžiusių senyvų žmonių sirgo depresija. Liga, kurią galima sėkmingai gydyti.
„Jauni ar vidutinio amžiaus žmonės mėgina žudytis dažniau nei senoliai, tačiau jų mėginimai rečiau būna letalūs, tuo tarpu senų žmonių mėginimai dažniausiai baigiasi mirtimi“, – teigia gydytoja.
Provokuoja skaudūs įvykiai
„Dalis senų žmonių pirmą kartą depresiją patyrė dar jaunystėje ar sulaukę brandos, tačiau pusę ši liga pirmą kartą ištinka sulaukus garbaus amžiaus“, – sako J. Gureckytė.
Neretai tokią būklę išprovokuoja skaudūs gyvenimo įvykiai: žmonės netenka artimųjų – vaikai išvažiuoja, miršta draugai, Anapilin išeina sutuoktiniai, netenka darbo, be to, dažnas serga kitomis ligomis.
„Svarbus rizikos faktorius yra ir finansinės padėties pablogėjimas. Tokius žmones dažniau kamuoja nuolatiniai ar užsitęsę depresijai būdingi simptomai. Kadangi dėl lėšų stygiaus blogėja jų mityba, mažėja galimybės save realizuoti, apima nesaugumo ir nestabilumo jausmas, – sako J. Gureckytė. – Tačiau būna ir taip, kad atėję žmonės sako: visko turiu, viskas gerai, turėčiau gyventi ir džiaugtis, o man liūdna. Taip atsitinka dėl cheminių medžiagų disbalanso smegenyse.“
Nesulaukia pagalbos
Gydytojos nuomone, didžiausia bėda ta, kad senyvame amžiuje depresija dažnai pražiūrima, jos simptomai neretai priskiriami kitoms lėtinėms ligoms, arba depresija priimama kaip normalus senėjimo procesas.
Depresiją galima įtarti, jei žmogus tampa liūdnesnis, atsiriboja nuo draugų, artimųjų, tampa irzlesnis, nerimastingesnis, tampa neįdomu net tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, pavyzdžiui, apleidžia daržą. Jis gali ir greičiau pavargti, prastai miegoti, pablogėti apetitas, pradėti kristi svoris. Taip pat dėl depresijos tampa sunkiau sukaupti dėmesį, žmogus gali tapti lėtesnis arba suintensyvėti skausmai. Tokie žmonės kartais ima kalbėti, kad jaučiasi vieniši, nereikalingi, yra našta aplinkiniams, nemato gyvenimo prasmės.
Vyresnio amžiaus žmogus apie savo liūdesį dažnai nepasako šeimos gydytojui, be to, neretai net patys nesupranta, jog kenčia nuo depresijos. Jiems galėtų padėti artimieji ar kaimynai – nebijotų paklausti, kaip jaučiasi, ar jam nekyla minčių apie savižudybę.
Kita vertus, artimiesiems tenka sunki užduotis įtikinti kenčiantį žmogų, kad išdrįstų kreiptis pagalbos. Gali tekti ne vieną kartą patikinti, kad jie nėra „išprotėję“, jog depresiją galima sėkmingai gydyti.
Sunkiau su žmonėmis, kurie neturi artimųjų, tuomet didesnė atsakomybė tenka šeimos gydytojams, – jie turėtų paklausti ne tik kaip jis jaučiasi fiziškai, bet ir emociškai.
Galima padėti
Labai svarbu, kad senyvas žmogus, kiek leidžia jo fizinė sveikata, būtų fiziškai aktyvus ir neapleistų ankstesnių pomėgių, palaikytų ryšius su draugais bei artimaisiais. Ne mažiau svarbi yra ir subalansuota mityba, nes blogėjant apetitui lengva netekti svorio, pradeda trūkti būtinų organizmui vitaminų bei mineralų, tai blogina fizinę būklę, dėl to gali sunkėti depresija. Taip pat svarbu, kad žmogus neslėptų savo jausmų – kalbėjimas dažnai padeda pasijusti geriau. Labai svarbu neužsiimti savigyda alkoholiu, kuris trumpam gali padėti, tačiau ilgainiui gilina depresiją.
Jei savijauta negerėja ar blogėja, svarbu nebijoti kreiptis į šeimos gydytoją, prašyti pagalbos. Priklausomai nuo depresijos sunkumo, gali pakakti psichologo konsultacijų, o sunkesniais atvejais gali tekti kreiptis į psichiatrus. Jie gali skirti mažas dozes antidepresantų, kurie ne tik gydo depresiją, bet mažina nerimą, tampa lengviau mažinti ir per aukštą kraujospūdį, nes jis dažnai pakyla dėl emocijų sutrikimų. Psichiatrai visada atsižvelgia į fizinę paciento būklę ir suderina vartojamus vaistus. Jie taip pat pataria kaip gydytis ne medikamentiniais būdais – padeda šafranas, siauralapio gauromečio arbata. Taip pat gydytojai visuomet tikrina, ar vyresni žmonės neturi atminties sutrikimų.
