– Kapinių lankymo tradicijos Lietuvoje yra labai gilios ir atrodo, kad lietuviai netgi mėgsta puoselėti kapavietes, sodina gėlynus, vis atvažiuoja susitvarkyti ir nugrėbti lapų. Kodėl žmonėms taip norisi vykti į kapines ir jas tvarkyti? Ar tai turi kokią reikšmę?
– Tai turi didžiulę reikšmę. Jei netenkame žmogaus, natūraliai vyksta gedėjimas. Tai natūralus atsakas į netektį ir normalu jausti kančią, kai žmogus netenka kažko svarbaus. Dėl to labai svarbu, kad nesigėdytume savo jausmų ar patirčių. Nuvykimas į kapines yra savotiškas šio proceso priėmimas. Yra vienas gajus mitas, kad reikia užmiršti, ko netekau, tik tada galiu susitaikyti. Tai yra visiškas mitas. Tęsti gyvenimą kažko netekus galima tik tada, kai su netektimi susitaikai, o ne ją užmiršti. Susitaikymas ir užmiršimas yra du skirtingi dalykai. Susitaikymas yra tada, kai žmogus gali prisiminti, priimti tai, kas nutiko, suteikti tam prasmę. Netekus artimojo labai svarbūs tam tikri periodai, tai yra pusmetis, metinės, Vėlinės ir panašiai. Tiesa, kapinės nėra vienintelė vieta gedėti. Kartais labai intensyvus kapų lankymas kaip tik gali parodyti, kad žmogus nėra susitaikęs su netektimi.
– Ką toks kapinių lankymas suteikia žmogui? Ar tai prisideda prie emocinės sveikatos? Kaip suprantu, tai žmogui gali būti vieta, į kurią atvykstama pagalvoti apie netektį, pabūti su savo jausmais, o tada vėl galima grįžti į įprastą gyvenimo ritmą ir darbus.
– Tikrai taip. Netekus artimojo, kad ir kiek praėjo laiko, retai kada paskiriame specialų laiką jį prisiminti. Dažniausiai tai būna per šventes ar kapinėse. Tuo metu žmogus paskiria tam laiką ir erdvę, prisimena, pagalvoja. Žmogus prisimindamas, o ne kažkaip ištrindamas prisiminimus, gali sudėlioti taškus ant „i“. Paprasčiausias pavyzdys – galima sportuoti namuose, tačiau retai, kas prisiverčia. Žymiai efektyviau būna nueiti į sporto salę, nes ten nelieka nieko kito, tik sportuoti. Taip pat ir su kapinėmis. Jau važiuojant link jų prasideda visas procesas. Vėlgi, tai nėra vienintelis būdas prisiminti.
– Ar yra kokia riba, kai žmogus kapinėse lankosi per dažnai ir tai rodo, kad žmogus dar nesusitaikė su mirtimi? Kaip tai suprasti?
– Svarbu suprasti, kad nėra tokio dalyko, kaip perdėto gedėjimo, kai netektis yra ką tik nutikusi. Tuo metu gali kilti įvairių emocijų, galbūt norėsis kapines aplankyti kasdien. Vienas iš kriterijų galėtų būti palyginimas, koks kapinių lankymas buvo praėjus savaitei po mirties, ir koks – praėjus metams ar daugiau. Jei praeina keleri metai ir žmogus vis dar taip pat dažnai lankosi kapinėse, tai gali rodyti, kad žmogui nepavyksta atsiskirti nuo mamos ar tėčio. Kai tai pradeda trikdyti kasdienybę, gali paveikti emocinę sveikatą. Kartais žmonės sako, kad po netekties jiems prasidėjo depresija. Tikrai nebūtinai, tai tiesiog natūralus gedėjimo etapas. Sakoma, kad nėra tokio termino, kada normalu, o kada jau nebe. Tačiau sakoma, kad aktyvus gedėjimas gali trukti iki vienerių metų. Svarbu atkreipti dėmesį į dažnį. Jei dažnumas linkęs nesikeisti ar net dažnėti, galima pagalvoti, kad žmogus dar nepriėmė netekties. Kitas kraštutinumas, kai žmogus po mirties kaip tik labai nenori eiti į kapines ir apsilankymas po ilgo laiko gali simbolizuoti, kad pagaliau su mirtimi jis susitaikė.
– Tačiau yra ir tokių, kurie kaip tik tuo metu nenori važiuoti į kapines, jų vengia. Kaip tai galima paaiškinti?
– Gali būti keli atvejai. Kartais žmogui lankytis kapinėse atrodo beprasmiška, dėl to jis suranda visokių pasiteisinimų, kad neturi laiko, reikia padaryti kažką kito ir panašiai. Jei žmogus apskritai nelinkęs ten lankytis, gali būti, kad yra užslėptas procesas, kurį žmogus nori pamiršti. Tačiau nėra teisingos datos ten apsilankyti. Galima ir prieš Vėlines, ir po jų, jei tai nėra kažkokie paslėpti jausmai.
– Dabar dažnai girdime tam tikrus „padrąsinimus“ po netekties, kai žmogus kitam sako „per daug neliūdėk, eik kalbėtis su draugais, eik į renginius, neužsidaryk“ ir panašiai. Ar tai geri patarimai? Ar tikrai reikia kuo greičiau pradėti užsiimti kitomis veiklomis, o gal kaip tik negalima nutraukti gedėjimo proceso, kad po to nebūtų likusio sielvarto?
– Vien žodis „nebeliūdėk“ rodo vieną labai aiškų procesą – žmogui yra sakoma, kad tavo jausmams dabar nėra vietos ir juos reikia užgniaužti. Tai nėra organiškas procesas. Taip sakančiam žmogui, liepiančiam nebeliūdėti, yra tikriausiai nepatogu būti prie gedinčio žmogaus, jis nenori būti kartu. Patarimas neliūdėti iš tiesų yra labai blogas patarimas. Gebėjimas leisti sau jausti tai, ką jaučiu, yra pagrindinis emocinės sveikatos principas. Neleisti, blokuoti savo jausmus yra tikrai negerai. Dar vienas gajus mitas yra tai, kad skausmas greičiau praeis, jei mėginsite jį ignoruoti. Tačiau ignoruojant netektį, užmiršti, neleisti skausmui pasiekti minčių, tik prailgins visą procesą ir jį komplikuos. Kad įvyktų realus sveikimas, reikia susidurti su savo jausmais.
– Kai kurie tvarkydami kapavietes, panašu, kad lenktyniauja su kaimynais, pažįstamais, nenori pasirodyti prastesni, neša kuo daugiau gėlių ir žvakių. Kodėl taip yra? Ar tai yra tas pats žmogaus nepaleidimas?
– Taip, perdėtas kapų puoselėjimas gali rodyti ištęstą procesą, kuris veikia žmogaus emocinę sveikatą. Bet taip pat tai gali rodyti ir žmogaus charakterį. Galima pasižiūrėti į savo kompiuterio ekraną, ar jis švarus, ar ten pilna ikonų, ar perdėtai švaru ir nieko negali būti. Lygiai taip pat gali būti ir su kapinėmis, jei tai nepereina į kraštutinumus.
– Šis laikas Lietuvoje – ruduo, lietus, kapinių lankymas, šiemet dar prisidėjusi pandemija, atrodo, jog yra labai niūrus ir liūdnas. Kaip nepaskęsti tokiame liūdesyje ir melancholijoje?
– Visų pirma, reikia atsigręžti į draugus ir šeimą. Tai labai svarbu, nes esant blogai savijautai, blogai nuotaikai ar išgyvenant netektį, galima norėti būti „stipriam“. Tačiau ryšys yra pirmas dalykas, kuris gydo, tai labai svarbu, kad nenugrimztume į tamsumą. Taip pat labai svarbu, kad nereikėtų apleisti savo hobių ir susidomėjimą keliančių veiklų. Kasdienė rutina padeda išsikapstyti iš situacijų, kai labai sunku, duoda stabilumo garantą. Reikėtų neleisti niekam sakyti, kaip turėtume jaustis ar ką turėtume daryti. Nieko panašaus – kiekvieno žmogaus emocijos yra individualus reikalas. Reikėtų nesistengti užgniaužti jausmų, leisti sau jausti tai, ką jaučiu.
