aA
Yra manančių, kad depresija - tai ne liga. Depresija, sako jie, tai liūdnos muzikos klausymas ir ilgesingas žiūrėjimas pro langą. Depresija, tai esą būsena, iš kurios panorėjus galima labai lengvai išbristi. Norėdama paneigti šį klaidingą požiūrį, aktorė ir režisierė Katarzyna Napiórkowska įkėlė pačios kurtą vaizdo įrašą, pavadinimu „Gyvenimas su depresija“.
Depresija
Depresija
© Stopkadras

Daugelis šį pusketvirtos minutės kūrinį vadina geriausiu parodymu to, kas išties vyksta depresija sergančio galvoje. Šį įrašą (anglų kalba) jau peržiūrėjo beveik 2 mln. vartotojų.

„Tai kaip galvos skausmas, - liūdnu balso už kadro sako Katarzyna. - Kartoji sau, kad tai laikina, tai praeis, kad tai tik dar viena bloga diena“.

Toliau pateikiame Leidyklos „forSmart“ išleistos Alexander Lowen knygos „Depresija ir kūnas“ ištrauką.

Kodėl susergame depresija

Depresija ir atotrūkis nuo realybės

Depresija tapo tokia dažna, kad vienas psichiatras netgi apibūdino kaip „visiškai normalią“ reakciją, jei tik ji, žinoma, „netrukdo mūsų kasdieninei veiklai“. Vis dėlto ši būsena nėra sveika, nors statistiškai vertinant daugumos žmonių savijautą ir elgesį, ji ir yra normali. Pagal tokią normalumo apibrėžtį, šizofrenikų polinkis į susvetimėjimą ir atsiskyrimą taip pat būtų normalus, jei taptų būdingas daugumai ir nebūtų toks rimtas, kad asmenis reikėtų hospitalizuoti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie trumparegystę ar lėtinius nugaros skausmus, kurie šiandien tokie paplitę, kad statistiškai turėtų būti normali šiuolaikinio žmogaus būsena.

Argi žmonės, kurie neserga depresija ar trumparegyste, nėra šizofreniški, kurių nevargina lėtiniai nugaros skausmai turėtų būti laikomi nenormaliais? O gal jie iš tikrųjų yra kuo normaliausi, o tuo tarpu didžiajai daugumai pasireiškia įvairaus sudėtingumo patologijos – tiek psichinės, tiek fizinės? Tiesą sakant, niekas negali tikėtis, kad žmogus visą laiką bus linksmas. Net mūsų vaikai, kuriems ši emocija iš prigimties artimesnė, nuolat nedžiūgauja. Vis dėlto faktas, kad tik retkarčiais pakylame iki džiaugsmo aukštumų, nepaaiškina depresijos. Kad žmogaus sveikata būtų normali, jam svarbiausia gerai jaustis. Sveikas asmuo paprastai gerai jaučiasi darydamas tai, ką daro: bendraudamas, dirbdamas, pramogaudamas ir judėdamas. Kartais jo pasitenkinimas virsta džiaugsmu, ar net pakyla iki paties aukščiausio taško – ekstazės. Kartais jis patiria ir skausmą, liūdesį, sielvartą, nusivylimą. Bet jis nesuserga depresija.

Depresija ir kūnas
Depresija ir kūnas
© Stopkadras

Kad suvoktumėte šį skirtumą, žmogų palyginsiu su smuiku. Kai stygos tinkamai suderintos, jos vibruoja ir skleidžia garsus. Tada galima pagroti linksmą ar liūdną melodiją, laidotuvių giesmę ar odę džiaugsmui. Jei stygos suderintos netinkamai, rezultatas tebus kakofonija.

Jei stygos neįtemptos arba nesuderintos, neišgausite jokio garso. Instrumentas bus negyvas ir nereaguos. Tokia ir depresyvaus žmogaus būsena: jis nepajėgia reaguoti.

Depresija iš visų kitų emocinių būsenų išsiskiria reakcijos stoka. Nuviltas žmogus pasitikėjimą ir viltį atgaus pasikeitus situacijai. Prislėgtasis vėl atsities pašalinus tos būsenos priežastį. Nuliūdęs pralinksmės atsiradus galimam malonumui. Tačiau niekas nesužadina depresyvaus žmogaus reakcijos. Netgi atvirkščiai: pažadas gerai praleisti laiką arba patirti malonumą dažnai tik dar labiau pagilina depresiją.

Rimtais depresijos atvejais abejingumas pasauliui būna neabejotinai akivaizdus. Gilios depresijos apimtas žmogus gali sėdėti krėsle ir ištisas valandas spoksoti į vieną tašką. Didžiąją dienos dalį jis gali pragulėti lovoje, nerasdamas jėgų įsilieti į gyvenimo tėkmę. Vis dėlto dauguma atvejų nėra tokie rimti. Pacientai, kuriuos gydžiau nuo depresijos, nebuvo tokie ligoti. Iš esmės jie galėjo užsiimti kasdienine veikla. Jie dirbo ir, panašu, kad su darbu tinkamai susidorodavo. Tai buvo namų šeimininkės ir motinos, atliekančios būtinus darbus. Pašaliniam stebėtojui jos atrodė normalios, tačiau visos skundėsi depresija, o kartu gyvenantys ir gerai jas pažįstantys žmonės suprato jų būseną.

Margareta – tipiška moteris. Ji buvo jauna, maždaug dvidešimt penkerių, ištekėjusi, kaip pati sakė, už labai puikaus vyro. Turėjo darbą, kuris jai atrodė gana įdomus ir kuriuo garsiai nesiskundė. Iš tiesų jos gyvenime nebuvo nieko, kas keltų nepasitenkinimą. Vis dėlto ji teigė kenčianti nuo nuolatinės depresijos. Iš pradžių nebūčiau pasakęs, kad Margareta serga depresija, nes atėjusi į mano kabinetą visada šypsodavosi, apie save kalbėdavo emocingai ir užsidegusi. Sutikęs ją pirmą kartą, nei vienas nebūtų atspėjęs jos bėdos, nebent būtų gana nuovokus ir matytų, kad jos elgesys tėra kaukė. Jei ją atidžiai stebėtumėte arba netikėtai užkluptumėte, pastebėtumėte, kad kartais ji būna labai tyli, o dingus šypsenai veidas tampa tuščias.

Margareta žinojo, kad kenčia nuo depresijos. Kad rytą pakiltų iš lovos ir nueitų į darbą, jai reikėjo daug valios pastangų. Priešingu atveju ji būtų gulėjusi lovoje ir nieko nedariusi. Iš tikrųjų anksčiau jos gyvenime buvo metas, kai jautėsi kone paralyžiuota. Vėliau taip nebenutikdavo ir daug metų Margaretos savijauta buvo gana gera. Bet viduje jai vis tiek kažko trūko. Ją kankino vidinė tuštuma ir tikro malonumo stoka. Margareta kažką nuo savęs slėpė. Jos šypsena, šnekumas ir elgesys tebuvo apsimestinė kaukė, rodanti pasauliui, kad viskas gerai. Likus vienai kaukė nukrisdavo ir ji pasijusdavo prislėgta.

Per terapiją ji susidūrė su giliu liūdesio jausmu. Ji suvokė, kad jaučiasi neturinti teisės išreikšti savo liūdesio. Vis dėlto jam apėmus verkdavo. Paverkusi visada jausdavosi daug geriau. Be to, ji galėjo supykti dėl paneigtos teisės išreikšti jausmus. Spardant arba smūgiuojant kušetę jos nuotaika pragiedrėdavo, ūpas pakildavo. Terapinis darbas padėjo rasti liūdesio priežastį, todėl nebereikėjo linksmumo kaukės. Margaretai prisilietus prie savo jausmų ir išmokus juos tiesiogiai reikšti, depresija išnyko.

Kituose skyriuose depresijos gydymą aptarsiu išsamiau. Margaretos atvejis buvo pateiktas ne siekiant parodyti, kad depresiją paprasta išgydyti ar rezultatai būna greiti ir užtikrinti. Vieni pacientai pasveiksta, kiti nepasiduoda gydymui. Kiekvienas atvejis kitoks, kiekvienas žmogus unikalus ir kiekvieną asmenybę formuoja begalė veiksnių. Vis dėlto nepriklausomai nuo to, ar į gydymą pacientas reaguoja teigiamai, ar visai nereaguoja, galime apibrėžti tam tikrus bendruosius depresinių reakcijų bruožus. Pateiksiu dar kelis atvejus.

Deividas – penktą dešimtį įpusėjęs homoseksualas, pelnęs didelę profesinę sėkmę. Depresija susirgo, anot jo paties, beveik visai nusilpus seksualinei potencijai. Darbe, kurį aistringai mėgo, jis turėjo daug pažįstamų, tačiau nebuvo labai artimo draugo, su kuriuo galėtų pasidalinti savo išgyvenimais. Jis buvo vienišas, taigi tarsi ir turėjo pakankamai pagrindo sirgti depresija. Vis dėlto akivaizdžios Deivido charakterio savybės rodė, kad priežastys kitos.

Deivido veidas buvo tarsi kaukė, tačiau jis, kitaip nei Margareta, nerodė jokios išraiškos. Iš tikrųjų jis buvo toks nejudrus, kad atrodė tarsi miręs. Žandikaulis buvo sustingęs, akys – apniukusios, o kūnas nelankstus tarsi lenta. Jis skundėsi nugaros skausmais ir sirgo angina. Kvėpavimas buvo itin paviršutiniškas, o balsas plonas ir monotoniškas. Žiūrėdamas į Deividą galvodavau, kad jis panašesnis į mirusį nei gyvą žmogų.

Atrodė, kad miręs ir jis pats, ir jo jausmai. Jis tiesiog buvo bejausmis. Su juo susitikinėjome ilgai. Padėdavau jam giliau kvėpuoti ir atpalaiduoti kūną, kol galiausiai jam sureagavus į mano domėjimąsi juo, pavyko jį palaužti ir pravirkdyti. Tačiau taip nutiko tik kartą. Deividas buvo stoiškas. Kad ir kaip norėjo pasveikti, jis nebuvo pasiruošęs arba nemokėjo atsikratyti savo nesąmoningo stoicizmo ir abejingumo. Deividas prisiminė vieną vaikystės incidentą, padėjusį šiek tiek suprasti šias jo savybes ir elgesį. Jo motiną, prie kurios tebebuvo prisirišęs, ištiko isterija. Ji verkė ir klykė. Norėdamas pabėgti nuo jos, Deividas užsidarė savo kambaryje, o ji priėjusi prie durų tai reikalavo, tai maldavo išeiti. Nepaisydamas jos prašymų, Deividas nereagavo. Jis užsidarė savyje ir tam tikra prasme toks liko iki šiol. Deividas man priminė frazę „šypsotis sukandus dantis“. Tik Deivido atveju tai buvo rūstavimas sukandus dantis.

Būdamas užsisklendęs, Deividas visada jautėsi vienišas ir šiek tiek depresyvus. Bėgant metams jo įtampa vis augo. Vis gilėjanti depresija buvo tiesioginis prarastų jausmų ir atitinkamai silpnėjančio gyvybingumo padarinys. Dėl to jo seksualinė potencija vis silpo. Netiesa, kad depresija jis susirgo dėl nusilpusios potencijos. Greičiau jo seksualinė potencija silpo kartu su nykstančiu gyvybingumu, nes būtent gyvenimas vertė liūdėti. Jis vis dar atkakliai laikėsi, tačiau tai vis labiau panėšėjo į mašinos darbą, o ne žmogaus gyvenimą. Palaikydamas puikią fizinę formą, jis netgi reguliariai lankydavo sporto salę.

Prieš kurį laiką gydžiau psichologą, kuris pas mane atėjo neva norėdamas išmokti bioenergetinių metodų emocinėms problemoms spręsti.2 Džordžas turėjo daug bėdų, kurias atspindėjo jo fizinis kūnas, todėl jas atvirai aptarėme. Pirma, jo išraiška dažnai atrodė kvaila ir panaši į klouno, todėl maskavo skvarbų protą. Antra, jo kūnas buvo pernelyg raumeningas, nors niekada nelankė atletikos ar kokių nors kitų kūno rengybos užsiėmimų. Jo standūs ir pernelyg išvystyti raumenys susiformavo bandant riboti ir sulaikyti savo jausmus.

Po terapijos seansų jo pažanga buvo akivaizdi. Vieną dieną jis pasakė: „Jaučiu, kad įveikiau depresiją. Aš visada buvau šiek tiek depresyvus.“ Ši pastaba mane nustebino. Anksčiau niekada neminėjo, kad jį kankina depresija, o keisčiausia, kad net nepagalvojau apie tokią galimybę. Jis niekada nesiskundė kokiais nors sunkumais darbe, be to, žinojau, kad savo profesija itin domisi ir yra ja patenkintas. Atrodė, kad daugeliu atžvilgių jis yra aktyvus gyvenimo dalyvis. Todėl pasaulio akyse jis atrodytų normalus.

Vis dėlto Džordžą slėgė emocinis jautrumas. Jis buvo liūdnas, be dvasinio polėkio, jautėsi sukaustytas ir prislėgtas. Jo depresija nebuvo tokia sunki, kad paralyžiuotų, tačiau vis dėlto tai buvo depresija, toji dažniausiai pasitaikanti depresijos forma. Stebėdamas žmones tiek savo kabinete, tiek kitur, pamačiau, kad ji labai paplitusi. Daugumai žmonių trūksta vidinio jaudulio, kuris pagyvintų jų gyvenimą. Jie gyvena, tačiau dažnai būna paniurę ir bejausmiai tarsi mašinos. Jų vidinis niūrumas, griežtumas ir nuobodulys aiškiai atsispindi ir kūne, ir gyvenime.

Pateiksiu dar vieną atvejį. Tai buvo rimta depresija serganti, į savižudybę linkusi moteris. Ši pacientė, ją vadinsiu Ana, anksčiau daug metų lankė psichoanalitinę terapiją. Savižudiškos nuotaikos apėmė neseniai ir, atrodė, jos kyla supratus, kad ji niekam tikusi moteris. Taip ją vertė galvoti faktas, kad artėja keturiasdešimtmetis, o ji niekada nebuvo neištekėjusi. Ana buvo protinga, jai sekėsi ir karjera, ir mėgstama kūrybinė veikla. Suprastėjus jos dvasinei būklei, tapo sunku dirbti, o kūrybingumas sumenko. Jos išsekimą lėmė dar keletas veiksnių, tačiau viskas siejosi su prarastu moteriškumu ir moters prigimtimi.

Kai pirmą kartą pamačiau Aną, ji atrodė sužlugdyta. Jos kūnas buvo suglebęs, raumenų tonusas sumažėjęs, veido oda praradusi elastingumą ir papilkėjusi. Jai taip trūko energijos, kad net negalėjo giliai kvėpuoti. Ji nuolat kartojo „Tai beviltiška“. Taip sakantis pacientas iš esmės mano, kad „Neverta ir bandyti. Aš nesugebėsiu to.“ Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad Ana sakė: „Neverta gyventi. Tiesiog nebegaliu.“ Nesėkmės pojūtis buvo toks stiprus, kad, tiesą sakant, ji buvo pasiruošusi mirti. Kūnas išdavė rezignaciją. Bet kaip ji pasiekė šią ribą ir dėl ko kovojo?
Anos istorija atskleidė, kad ketverių metų ją paveikė vienas įvykis, turėjęs lemiamą reikšmę. Maždaug pusantrų metų ji stebėdavo, kaip jos tėvas šlapinasi, dažnai liesdamas ir laikydamas savo penį. Vieną dieną atsigręžęs į vaiką pasakė: „Palik mane ramybėj, šliundra tu.“ Nesunku įsivaizduoti, kaip mergytę pažemino toks staigus atstūmimas. Ji jautėsi sugniuždyta ir ėmė vengti bet kokio fizinio kontakto su tėvu ir motina. Vis dėlto svarbus ir faktas, kad ji pradėjo kovoti su savo kūnu ir seksualumu.

Sulaukusi pilnametystės Ana kelis kartus užmezgė santykius su lesbietėmis. Taip pat ilgą laiką turėjo meilės ryšių su vedusiu vyru. Paaiškėjo, kad niekas netenkino, nes Ana negalėjo sau leisti jausti stipraus poreikio ar potraukio kitam žmogui. Ją pernelyg stipriai įskaudino ir jos širdis užsivėrė. Taigi jos būdas – atiduoti save, savo protą, kūrybiškumą ir krūtis. Visas Anos geidulingumas susitelkė krūtyse. Krūtys buvo vienintelis erotinio malonumo šaltinis, tačiau galiausiai ji atsisakė net ir šito. Kai Aną mačiau maždaug prieš metus, jai buvo atlikta plastinė krūtų operacija, neva norėjusi jas sustangrinti ir padaryti patrauklesnes, tačiau turint omenyje, kad vėliau ji susirgo sunkia depresija, galima suabejoti šiuo sąmoningu motyvu. Operacijos rezultatas buvo visiškas krūtų nejautrumas.

Spėju, kad nesąmoningas ir slaptas operacijos motyvas buvo noras nuslopinti bet kokius kūno erotinius pojūčius. Viena vertus, kūnas ir jo troškimai tapo jos bėdų priežastimi; be to, tai ir toliau buvo frustracijos ir nepasitenkinimo šaltinis. Antra vertus, jos protas buvo aštrus, turėjo be galo didelį kūrybinį potencialą. Kokia viliojanti atrodė mintis atsižadėti kūno ir gyventi grynoje, nežemiškoje dvasinėje aplinkoje! Bet Ana nebuvo šizofrenikė ar šizofreniška asmenybė, toks atsiskyrimas jai būtų buvęs nepakenčiamas. Ji galėjo slopinti savo kūną, tačiau ištrūkti iš jo – ne.
Anos susidomėjimas tėvo peniu buvo visiškai nekaltas. Mano manymu, būtina tai pabrėžti, kad suprastume siaubingus šio išgyvenimo padarinius. Priežastys būna dvejopos. Viena jų – visiems vaikams būdingas natūralus smalsavimas ir domėjimasis vyriškomis genitalijomis, dauginimosi simboliu; kita – perkėlimas nuo spenelio ir krūties. Šis perkėlimas pasireiškia, kai nėra pirminio objekto. Kadangi trūko visaverčio ryšio su motina, ne tik susiformavo toks stiprus perkėlimas tėvo atžvilgiu, bet ir buvo esminė priežastis, išprovokavusi Anos polinkį į depresiją. (Motinos įtaka depresijos reiškiniui bus išsamiau aptarta vėliau.) Tėvo atstumtai Anai nebuvo suteikta teisė atrasti erotinį pasitenkinimą glaudžiantis ar liečiantis prie jo kūno. Tai, savo ruožtu, privertė ją atsisakyti savo pačios kūno malonumo galimybės. Tokia nuostata yra polinkio į depresiją pagrindas.

Bendras šių keturių atvejų ir visų depresinių reakcijų bruožas – atotrūkis nuo realybės, persmelkiantis asmens požiūrį ir elgseną. Depresyvus vyras ar moteris gyvena praeitimi ir atitinkamai neigia dabartį. Pavyzdžiui, Ana, nuolat neigdama savo kūną, išlaikė atmetimo pojūtį, patirtą iš savo tėvo. Taigi praeitis buvo saugoma amžiams, o sena trauma neišvengiamai atkuriama dabartyje. Margareta atkakliai neigė savo liūdesį, nors šiuo atveju nebuvo jokios pagrįstos tokio elgesio priežasties. O Deividas, vaikystėje išmokęs atsiriboti nuo reiklios motinos, tokį pat liguistą pasitenkinimą patirdavo nuolat atsiskirdamas ir būdamas vienumoje. Žinoma, depresyvus žmogus nesuvokia gyvenąs praeitimi, nes ateitį planuoja tokią pat netikrovišką, kokia buvo ir praeitis.

Kai žmogus vaikystėje patiria netektį arba traumą, pakertančią jo saugumo ir savęs priėmimo jausmus, į ateities vaizdinį jis įtraukią sąlygą, turinčią pakeisti jo išgyvenimus praeityje. Vadinasi, vaikystėje patyręs atmetimo jausmą, toks žmogus ateitį įsivaizduos kaip viltingą pripažinimą ir patvirtinimą. Jei vaikystėje teko kovoti su bejėgiškumu ir silpnumu, savaime suprantama, protas pažeistą Ego kompensuos ateities vaizdiniu, save įsivaizduodamas galingą ir viską kontroliuojantį. Protas nemalonią ir nepriimtiną tikrovę fantazijose ir svajonėse bando pakeisti kuriamais vaizdiniais, kuriuose išaukštinama asmenybė ir išpučiamas Ego. Jei tokiems vaizdiniams ir svajonėms bus skiriama didžioji dalis energijos, žmogus pamirš, kad jie atsirado iš vaikystės potyrių ir paaukos dabartį jiems įgyvendinti. Šie vaizdiniai yra nerealūs uždaviniai, o jų įgyvendinimas – nepasiekiamas tikslas.

Visi depresija sergantys žmonės teigė anksčiau sau žadėję netikrovišką ateitį. Margareta tai įsivaizdavo kaip metą, kuomet nebebus liūdesio, skausmo ir nesantaikos. Ir tokią ateitį ji kūrė atmesdama savo pačios sielvartą ir pasipiktinimą. Deividas įsivaizduodamas ateitį, save matė kaip tą, kuriuo žavisi ir kurį myli už stoicizmą, ir visiškai ignoravo faktą, kad toks charakterio bruožas užkerta kelią bendravimui ir iš tikrųjų skatina atskirtį. Džordžas slapta puoselėjo Volterio Mičio jėgos, įkūnijamos pernelyg išvystytuose raumenyse, vaizdinį, tačiau ignoravo faktą, kad tie patys raumenys jį kaustė ir varžė. Man garsiai pastebėjus, kad Ana vos kvėpuoja, šioji atsakė: „O kas iš to, kad kvėpuoji?“ Vis dėlto, jei ji nekvėpuotų, jos protiniai gabumai ar kūryba būtų be ateities. Jos svajonė apie ateitį, kurioje kūno atsisakoma dėl proto, buvo neįgyvendinama.

Depresyvaus žmogaus atotrūkis nuo realybės yra aiškiausias požymis, kad jis praradęs ryšį su savo kūnu. Jis nesuvokia savęs; nemato savęs tokio, koks yra, nes protas sutelktas į nerealų vaizdinį. Jis nejunta susikaustymo, atsirandančio dėl įsitempusių raumenų, net ir to, kad dėl jų negali savęs realizuoti dabartyje. Jis nejaučia, kad organizmo funkcionavimas sutrikęs, judrumas sumažėjęs ir kvėpavimas suvaržytas, nes susitapatina su Ego, valia ir fantazija. Savo kūno gyvenimą, dabartinį gyvenimą, atmeta kaip nereikšmingą, nes mato tik ateities tikslą, kuris vienintelis turi prasmę.

www.DELFI.lt
Onkologo užrašai
Kaip laiku aptikti vėžį ar net užkirsti jam kelią? Asmeninėmis įžvalgomis ir patarimais dalijasi Nacionalinio vėžio instituto ekspertai.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Kaip karantinas veikia alkoholio vartojimo įpročius? (1)

COVID-19 pandemija ir ją sekantis karantinas suardė įprastą žmonių gyvenimo tvarką ir...

Karantino metu jaučiatės vieniši? Apkabinkite avį (2)

Vokietijoje didėjant koronaviruso atvejų skaičiui, gyventojai apsikabinimus su žmonėmis iškeitė...

Ar tiesa, kad metus rūkyti valgoma daugiau? (3)

Karantino metu užsidarę namuose žmonės mažiau juda ir neretai nerimą slopina valgymu ,...

Valgymo sutrikimai – kas tai, kam jie labiau gresia ir kaip juos atpažinti? (5)

Visi turime skirtingą santykį su maistu. Vieniems tai maistingumo, pasimėgavimo ar paguodos...

Santaros klinikų medikai apie jautriausius momentus: kaip praneša artimiesiems apie mirtį (157)

Mirtis yra neatsiejama nuo dalies gydytojų darbo, ypatingai dirbančiųjų reanimacijos ir...

Top naujienos

Žinia nenorintiems pakartotinai skiepytis „Astra Zeneca“ : kitos vakcinos kol kas rinktis negalės papildyta  (59)

Kol kas gyventojams Lietuvoje nebus sudaroma galimybė pakartotinam skiepijimui rinktis kitą vakciną...

Kaune stipriai šoktelėjo sergamumo rodikliai: NVSC rekomenduoja stabdyti kontaktinį ugdymą papildyta (86)

Dėl nepalankios epidemiologinės situacijos Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC)...

Šiaulių medikai neslėpė ašarų: apie tai, kas vyksta ligoninėje, bandė pranešti tris kartus (15)

Ketvirtadienio rytą prie Respublikinės Šiaulių ligoninės pagrindinio įėjimo degė žvakutės,...

Seime – pykčiai dėl tradicinės šeimos: parlamentarai viešai lyginosi, kurio santuoka geresnė (214)

Seimas ketvirtadienį vėl bandė į posėdžio darbotvarkę įtraukti rezoliuciją dėl tradicinės...

Gediminas Jaunius bausmės išvengė: byla dėl pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymo nutraukta policijai kliuvo dėl automobilio (77)

Policijos departamentas informuoja, kad Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato trečiajame...

SAM apsisprendė dėl tolesnio vakcinavimo „Astra Zeneca“ (217)

Sveikatos apsaugos ministerija ( SAM ) įvertino Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pateiktą...

Šašlykų sezonui įsibėgėjant, mitybos specialistės verdiktas dėl kiaulienos: pasmerkti ar išteisinti? + skirtingų kiaulienos dalių kaloringumas (1)

Grilio sezonui įsibėgėjant, kiauliena tampa vienu populiariausiu pirkiniu lietuvių...

Paskelbta, kaip reaguoja organizmas, gavęs skirtingų gamintojų vakcinas papildyta (149)

Pirmąja doze paskiepijus „ AstraZeneca “, o antrąja „Pfizer“ gamintojo vakcina nuo...

Šimonytė sureagavo į tragediją Šiauliuose: ar mes ne per daug reiklūs ir kartais net nuožmūs žmonėms (195)

Iš gyvenimo pasitraukus Respublikinės Šiaulių ligoninės medikei, premjerė Ingrida Šimonytė...

Ką veikti savaitgalį: 10 vertų aplankyti vietų

Šylant orams vis daugiau laiko norisi praleisti gamtoje, pamatyti dar neaplankytų Lietuvos...