Pirmas mitas: protezavimas „sugadins“ dantį
„Vienas didžiausių mitų, kurie dažnai stabdo žmones nuo sprendimo protezuoti dantis, yra įsitikinimas, kad tai kažkaip „sugadins“ protezuojamą dantį ar tai, kas iš jo likę“, – sako L. Dusevičiūtė.
Gydytoja iškart paaiškina: dantys veikia ne po vieną, o kaip sistema išvien. Valydamiesi tarpdančius siūlu, jaučiame, kad dantys vienas su kitu liečiasi. Kandant būtent per šiuos sąlyčio taškus kandimo jėga pasiskirsto tolygiai visiems dantims. Nesunku įsivaizduoti, kaip šią vieningą sistemą paveikia iš rikiuotės išėjęs vienas ar daugiau dantų.
„Tam, kad būtų lengviau suprasti, pacientams pateikiu dviračio rato pavyzdį. Jeigu dviračio ratui išlūš keli stipinai, anksčiau ar vėliau jis deformuosis, vienas po kito išlūš ir daugiau stipinų. Taip ir su dantimis – iškritus dančiui apatiniame žandikaulyje, netekęs atramos ims ilgėti ir jo „kramtymo partneris“ viršutiniame žandikaulyje. Netekęs kontakto, jis ims jo „ieškoti“, pailgės, pasislinks į šoną, arba ims klibėti ir pats iškris“, – pasakoja L. Dusevičiūtė.
Gydytojos odontologės teigimu, protezavimo esmė yra sustiprinti dantį, kai kramtymo jėga veikia jį žalingai ir susigrąžinti dantų lanke buvusią harmoniją ir balansą. Jei protezuoti delsiama ir, pavyzdžiui, lūžta danties šaknis – tuomet kaip galima išeitis lieka tik implantacija.
Antras mitas: protezavimas yra senovinis dantų atkūrimo būdas
Nors šiuolaikinis protezavimas yra atliekamas pasitelkiant pačias naujausias skaitmenines technologijas, daug kam jis vis dar siejasi tik su keisto skonio pasta, kuri naudojama dantų antspaudams nuimti.
„Technologijos ir čia padeda: dabar turiu skaitmeninę intraoralinę kamerą, kuri skenuoja paciento burną ir gautą vaizdą siunčia tiesiogiai į laboratoriją. Tai reiškia ne tik didesnį komfortą pacientui, bet ir kokybiškesnį vaizdą. Gautas burnos vaizdas leidžia bendradarbiauti su laboratorija ir kitais gydytojais, taip pat iš anksto simuliuoti būsimą galutinį rezultatą“, – pasakoja odontologė L. Dusevičiūtė.
Gydytojos dantų protezuotojos teigimu, kita naujovė, iš pagrindų keičianti jos darbą, yra adhezinė odontologija. „Priešingai nei prieš keletą metų, šiandien mes žinome, kaip sukurti cheminius ryšius tarp danties audinių ir restauracijos, tad šiuolaikiniai protezai laikosi ne tik mechaniškai, bet ir dėl atsirandančių cheminių jungčių. Tokia restauracija yra maksimaliai integruota ir maksimaliai tvirta. Pavyzdžiui, atliekant cementavimą stengiamasi atkurti dentino ir emalio jungtį. Taip restauracija geriau laikosi, nėra mikroplyšių, sumažėja antrinio karieso rizika. Šiuo metu geresnio, ilgalaikiškesnio ir mažiau invazyvaus būdo nėra“, – sako gydytoja odontologė L. Dusevičiūtė.
Trečias mitas: protezavimas skirtas senjorams
Dantis yra nors ir mažas, bet svarbus organas, ir netekus jo viso ar dalies, jam, kaip ir bet kuriam kitam organui, reikalingas protezas. Dantis nulūžti, nuskilti ar kitaip nukentėti gali bet kokiame amžiuje.
„Kai žmonės dvejoja, ar verta pažeistą dantį sutvirtinti karūnėle, aš jiems pateikiu motociklininko pavyzdį. Galima ilgus metus važinėti motociklu be šalmo, ir gali būti, kad nenukrisite ir nieko neatsitiks. Bet jeigu nepasiseks ir visgi pateksite į autoįvykį, pabaiga, deja, gali būti labai liūdna. Taip ir su dantimis – protezavimas, atliktas laiku, padeda išvengti rimtesnių bėdų“, – iliustruoja L. Dusevičiūtė.
Gydytojos odontologės teigimu, protezavimo užmojis ir pagrindinė mintis – danties dalis ar visas dantis atkuriamas laboratorijoje. Protezavimas siūlomas tuomet, kai nebėra daugiau nei 60 proc. danties vainiko audinių.
„Laboratorijoje gaminama restauracija, pavyzdžiui, danties karūnėlė, yra geresnis sprendimas nei didelė plomba dėl kelių priežasčių. Visų pirma, laboratorija turi daugiau laiko nei plombą dedantis gydytojas. Antra, laboratorijoje pasitelkiamos šiuolaikinės skaitmeninės technologijos, pavyzdžiui, kramtymo simuliatorius, leidžiantis paskirstyti dančiui tenkantį krūvį. Trečia, laboratorija gali įdėti restauraciją į krosnį ir taip ją pagaminti tvirtesnę ir estetiškesnę nei įprasta plomba“, – reziumuoja L. Dusevičiūtė.
Kodėl negalima numoti ranka į iškritusį dantį?
Dantų netekimas gali lemti įvairias sveikatos bei psichologines problemas;
Sunku atkąsti ar sukramtyti maistą, tenka atsisakyti mėgstamų patiekalų;
Patiriamas pasikartojantis diskomfortas, nes maistas stringa prarastų dantų ertmėse;
Valgymas virsta varginančia prievole;
Nekokybiškai sukramtytas maistas gali sukelti virškinimo sutrikimus;
Ilgainiui pasikeičia žmogaus išvaizda;
Galimas žandikaulio tirpimas;
Žmogus vengia šypsotis, nejaukiai jaučiasi bendraudamas su aplinkiniais.
