Kiekvienas vizitas pas odontologą moteriai būdavo tikra kančia – gydytojai nuoširdžiai stebėdavosi dantų silpnumu.
„Mano dantys buvo prasti jau nuo pradinių klasių. Kiek galiu prisiminti dantistus, tai vien neigiamos emocijos. Juk anais laikais, niekas nenuskausmindavo, traukdavo lauk ir tiek. O mano dantys gedo reguliariai – nuolatinis kariesas, skylutės“, - atvirauja ji.
Anuomet ir dantų priežiūrai mažiau dėmesio skirta, mena pašnekovė.
„Gal trūko ir tos priežiūros. Mama buvo ligotas žmogus, teko ja rūpintis, gal manimi ne per daug rūpinosi. Kiek pati šviečiausi higienos srityje, tiek ir buvo to supratimo. Nepamenu, kad mokykloje būtų ką pasakoję, kaip teisingai prižiūrėti dantis. Dantų pastų pasirinkimo didelio nebuvo – lentynose gal dvi matydavau. Mes visada pirkdavome vieną ir tą pačią – tokią neskanią, su sodos prieskoniu“, - tikina J. Snicorienė.
Būtent prasta priežiūra daugiausiai ir lėmė tai, kad po kiekvieno vizito pas stomatologą burnoje likdavo vis mažiau dantų.
„Iš pradžių, 5-6 klasėje, laimei, krito krūminiai dantys – jų nesimato. Pirmame kurse man jau reikėjo „apvilkti“ priekinius dantis. Poliklinikoje eilės ilgiausios, tėvai nebuvo pasiturintys, tad teko kreiptis į vieną dėdę-techniką, kuris tada jau pensininkas buvo. Jis turėjo tokią dantų gręžimo mašiną. Jis namie man padarė didokus, nelabai gražius apvalkus dantims. Bet ir tai buvo geriau, nes jau priekinės plombos nebesilaikė – abu dantys vos ne po pusę sugedę“, - atsidūsta etikos mokytoja.
Teko keisti ir mitybos įpročius
Odontologo kėdėje J. Snicorienė visad buvo dažna viešnia.
„Būdavo studentų poliklinika, lankydavausi ten, bet gydytojai, kaip ir dabartinė mano Joniškėlio stomatologė, stebėdavosi – kas per dantys! Pagręži ir įklimpsta grąžtas į kažkokią masę. Gal kūdikystėje kalcio trūko, gal mama nėštumo metu kažko nevartojo, nežinau, nes jos dantys tai sveiki buvo. Visgi didžiausia tragedija buvo po pirmo vaiko gimimo“, - pripažįsta pašnekovė.
Teko atsisveikinti ir su priekiniais dantimis. Nemalonią procedūrą visad lydėdavo ilgas ir skausmingas laikotarpis.
„Jau Joniškėlyje išrovė pirmą priekinį dantį. Mano dantys raunasi lauk labai sunkiai. Nors viršus sugedęs, minkštas, tačiau šaknys tvirtai įsikibusios. Keistas paradoksas. Kai išraudavo dantį, tai po mėnesį vaistus vartodavau. Kiekvieno danties išrovimas man kelia skausmingus prisiminimus“, - sako Jolanta.
Per pastaruosius dvejus metus moteris neteko dar 6 dantų. Tai paveikė ir mitybos galimybes.
„Paskutiniaisiais metais mano odontologė jau sakydavo valgyti tik košes, nes iškris ir paskutiniai. Dantys tiek silpni ir nugedę, kad jau visiškai nebeatlikdavo savo funkcijos. Paskutinįkart valgiau kažką lipnaus ir iškart nušoko tiltelis.
Jaučiau nuolatinį diskomfortą, įtampą. Jei pamatytumėte paskutines mano nuotraukas, kur, pavyzdžiui, kasmet mokytojų laidos įamžinamos, mane iškart pastebėsite – niekada nesišypsojau“, - apie liūdną situaciją kalba pašnekovė.
Rasti sau lėšų – per daug savanaudiška
„Nei vienoje, nei kitoje pusėje neturėjau krūminių dantų. Priekinių, iltinių taip pat nebuvo. Tiltai laikėsi vos ne ant seilės. Kai odontologas nuimdavo tuos tiltelius, juokaudavau, kad galiu eiti tiesiai į filmavimo aikštę ir sėkmingai vaidinti raganą. Mano dantų padėtis buvo ne bloga, o jau tragiška.
Gydytojai skaičiavo, kiek kainuotų sutvarkyti Jolantos burną, tačiau mokytojai ši suma - neįkandama. Mokytojų atlyginimai nėra patys didžiausi. Žinoma, dirba ir vyras, tačiau turime dar du vaikus, kurie jau dirba, studijuoja, tačiau vis vien šiek tiek jiems turime padėti. Visa šeima turėtų taupyti vien mano dantims, o tai būtų per daug savanaudiška“, - pripažįsta moteris.
Nauja viltis – DELFI konkursas
Apie projekto DELFI konkursą „Dovanojame šypseną“ moteris išgirdo iš savo odontologo.
„Kai nuvažiavau konsultacijai, papasakojo apie šį projektą. Galvoju, neturiu, ko prarasti. Esu lengva avantiūristė. Visada pasirašau drastiškiems nuotykiams. Iškart ėmiau įsivaizduoti, kokia graži būsiu, kaip šypsosiuos pilna burna“, - prisimena moteris.
Užsiregistravusi konkurse, ji tapo viena laimingųjų, kuriems konkurso partneris „MALO CLINIC | DPC“ suteikė visas reikalingas odontologijos paslaugas.
„Negalėjau patikėti savo sėkme. Norinčiųjų, tikiu, buvo daug. Šįkart man „pasisekė“ dėl to, kad turėjau tokius prastus dantis. Ko gero, ne daug su tokia bloga situacija. Bent jau aš nepažįstu kito tokio nelaimėlio kaip aš. Mūsų mokytojų kolektyve, pavyzdžiui, amžius panašus, tačiau kolegos tikrai gražesnius dantis turi. Dabar plačiai šypsosiuos ir aš“, - džiaugsmo, sužinojusi apie pergalę, neslėpė Joniškėlio gyventoja.
Reikšmingi pasikeitimai
MALO CLINIC | DPC specialistai, apžiūrėję Jolantą, teigė, kad moters dantų būklė buvo ypač prasta: likusios vos kelios dantų šaknys, nebetinkamos protezavimui, dantenų uždegimai, stipriai sutirpęs kaulas tose vietose, kur jau seniai nebėra dantų. Pacientė skundėsi visiškai sutrikusia kramtymo funkcija ir prastu burnos kvapu.
Dėl tokios dantų būklės buvo nuspręsta atlikti abiejų žandikaulių dantų atkūrimo operacijas, naudojant „All-on-4“ metodiką. Pacientei buvo susriegta iš viso po keturis implantus abiejuose žandikauliuose, ant kurių pritvirtinti specialiai moteriai pagaminti neišimami dantų protezai. Dėl ypač didelio kaulo nutirpimo viršutiniame žandikaulyje buvo įsriegtas ilgasis skruostikaulinis implantas. Tokių implantų dėka yra išvengiama ilgų ir sudėtingų kaulo priauginimo procedūrų.
Po operacijos praėjus dviem savaitėm Jolanta pasakojo, kad namiškiai jau pastebi, kad moteris daugiau šypsosi. „Manau, kad tas vidinis švytėjimas persikelia į išorę. Noriu pasakyti didžiulį ačiū šiam projektui, idėjos autoriams ir pačiam gydytojui Simonui Bankauskui. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad medicinos technologijos tai gali.“ Kalbėdama apie savo ateities planus Jolanta teigė, kad tikisi pasikeitimų tiek profesinėje srityje, kur privaloma daug kalbėti, tiek bendravime su artimaisiais.
