Liepą – gimdos miomų žinomumo mėnesį – specialistai ir pacientai atkreipia dėmesį į miomų gydymo naujoves, vis dar gajus stereotipus, kad gydymą derėtų atidėti po šeimos pagausėjimo, bei itin svarbią moters ir jos ginekologinę sveikatą prižiūrinčio specialisto draugystę.
Pagalbos teko ieškotis pačiai
47–erių Lina (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pas ginekologę lankėsi sąžiningai ir reguliariai, tad prieš aštuonerius metus išgirsta žinia apie gimdos miomą šiek tiek nustebino – jokių skundų savo sveikata ar nerimą keliančių požymių iki tol moteris nejuto (tiesa, literatūros duomenimis, labai dažnai gimdos miomos išties yra besimptomės).
Moteris sutiko su jai pasiūlytu gydymu hormonine spirale, tačiau besibaigiant penktiesiems metams mioma vis vien ėmė didėti, nepadėjo ir pakeista spiralė. Per pusmetį gimdos darinys paaugo nuo 2,5 iki 6 centimetrų, tačiau ir tada jis simptomų nesukėlė. Tuomet pašnekovė išgirdo vienintelį gydytojos siūlymą – reikalinga operacija.
„Nuėjau pas vieną išgirtą chirurgę, tačiau, pripažinsiu, man iškart nepatiko nei pati medikė, nei jos požiūris. Esu toks žmogus, kuris, jei reikalinga invazija, nori mediku pasitikėti šimtu procentų. To nebuvo. Tada vėl Google paieška, pažįstamų rekomendacijos – visi vieningai siūlė laparoskopiją arba chirurginį gydymą. Akis užkliuvo už termino embolizacija, susidomėjau ir tikrai nustebau pamačiusi, kad Ligonių kasos šią procedūrą kompensuoja. Tada laukė sunkioji dalis – rasti procedūrą atliekantį mediką (radau vos du – vieną Vilniuje, kitą – Panevėžyje) ir užsiregistruoti vizitui“, – pasakoja moteris.
Tiek šeimos gydytoja, tiek Linos ginekologė, išgirdusios apie vilnietės sprendimą, ėmė ją atkalbinėti – esą tai nauja, neaiški procedūra, kam čia „rizikuoti“, jei darinys būsiąs piktybinis. Visgi, moteris buvo užtikrinta ir apsilankė pas ginekologę, kuri po apžiūros sutiko, kad embolizacija – labiausiai moterį tausojanti procedūra ir pabrėžė, kad Linai – tai kone vienintelis kelias, nes mioma užaugusi tokioje gimdos vietoje, kur laparoskopija nepadėtų ir vis vien būtų tekę išoperuoti gimdą.
„Veikiausiai žinote, kad tai reikštų priešlaikinį klimaksą su visomis to pasekmėmis. Džiaugiuosi, kad pasiklioviau savo intuicija, leidau sau būti kritiška ir pasirinkti man priimtiniausią sprendimą“, – atvirai dėstė Lina.
Gimdos miomos embolizacija pacientei praėjo sėkmingai. Procedūra atlikta su spinaline nejautra. Tiesa, kaip ir perspėjo gydytojas, dvi–trys dienos po intervencijos įprastai būna skausmingos, tam reikia pasiruošti ir namie turėti skausmą malšinančių vaistų.
„Visoje šioje istorijoje mane labiausiai liūdina tai, kad pacientės turi pačios ieškoti informacijos, tada, ją radusios, atlaikyti nepagrįstos kritikos laviną ir visa tai tam, kad gautų joms priklausančią, pasaulyje jau seniai plačiai taikomą, jų kūną tausojančią procedūrą. Gaila, kad tokia ta jau mūsų sistema, bet jei pavyko man, raginu ir kitas nenuleisti rankų, domėtis, ieškoti, taip pat – lankytis pas tokią ginekologę, kuria pasitikite, kuri domisi naujienomis“, – pabrėžė pašnekovė.
Vietoje ilgų pjūvių – trumpa procedūra
Ilgą laiką standartinis gimdos miomų gydymo būdas buvo chirurginis – atliekant histerektomiją ar miomektomiją, tačiau vis daugiau moterų pageidauja alternatyvos chirurginiam gydymui. 2015 metais Lietuvoje pradėtas taikyti medikamentinis gydymas tenkina ne visas pacientes, daugelis ilgalaikei nekompensuojamai hormonų terapijai nepasiryžta.
Vis garsiau kalbama apie gimdos miomų embolizacijos – procedūros, kuri pirmą kartą pasaulyje atlikta prieš 30 metų – efektyvumą, tačiau gimdos miomų gydymas atliekant gimdos arterijos embolizaciją, net didžiausiose ir pažangiausiose Lietuvos ligoninėse yra taikomas ypatingai retai, nors visos tyrime (Gimdos miomų gydymas atliekant a.uterina embolizaciją: Lietuvos sveikatos mokslų universitetinės ligoninės Kauno klinikų, Vilniaus respublikinės universitetinės ligoninės ir Klaipėdos universitetinės ligoninės patirtis) apklaustos moterys procedūrą vertino teigiamai.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Intervencinės radiologijos skyriaus gydytojas Andrejus Afanasjevas su gimdos miomų embolizacijos subtilybėmis susipažino Anglijoje 2012 m. Kol pasaulyje šis moterį tausojantis būdas tik populiarėja, Lietuvoje situacija vangi – pacientėms tenka pačioms kovoti už savo teises gauti inovatyvų gydymą.
„Po embolizacijos visada galime taikyti radikalesnį gydymo būdą. Miomos embolizacija yra organą tausojanti procedūra, moteris išsaugo gimdą. Embolizuoti galima praktiškai visas miomas, galima taikyti dalinę embolizaciją, po kurios sektų kombinuotas gydymas.
Dažnai iš pacienčių išgirstu, kad jų gydytojai tokios procedūros net nesiūlo. Vien ginekologai apie embolizaciją nežino, kiti ja netiki“, – pasakojo specialistas.
A. Afanasjevo teigimu, intervenciniam radiologui techniškai atlikti embolizaciją yra gana paprasta – vietiškai nuskausminus dažniausiai perkutaniškai punktuojama dešinioji bendroji šlaunies arterija. Į ją įvedamas kraujagyslinis introdiuseris ir per jį su diagnostiniu kateteriu rentgeno kontrolėje paeiliui patenkama į abi gimdos arterijas. Embolizacijai paprastai naudojamos ypatingai mažos mikrosferos, kurios leidžiamos, kol ženkliai sulėtėja kraujotaka ir nebesipildo distalinės arterijų šakelės. Būtinai atliekama abipusė embolizacija. Pacientės po procedūros turi gulėti iki 2 valandų, poembolizaciniam skausmui malšinti joms skiriami analgetikai ir priešuždegiminiai preparatai.
„Paprastai kalbant, šios specialios mikrosferos nutraukia miomų maitinimą. Fibrozinė mioma yra kraujagyslinis darinys, kurio augimui būtinas kraujas. Kai mes jį užblokuojame, mioma ima nykti. Ir, pavyzdžiui, buvusi aštuonių centimetrų susitraukia iki riešuto dydžio. Tada automatiškai praeina ir visi nemalonūs miomą lydėję simptomai – moteris nebejaučia skausmo, susireguliuoja mėnesinių ciklas, nebūna didelio kraujavimo. Jei mioma ateityje pradėtų vėl vystytis (šalia arba toje pačioje vietoje), visada galima rinktis radikalesnius būdus – „išlukštenti“ miomą arba pašalinti gimdą. Tačiau skubėti ir praleisti pirmą, daug labiau tausojantį žingsnį, būtų tiesiog nelogiška“, – pabrėžė RVUL gydytojas.
Procedūra užtrunka iki valandos. Pacientei pirmą parą skiriami antibiotikai, priešuždegiminiai vaistai ir skausmą malšinantys vaistai. Po 2–3 dienų moteris jau jaučiasi gerai, o 4–5 parą jau savijauta puiki, galima važiuoti namo. Šią procedūrą galima taikyti kone visoms miomų turinčioms arba endometrioze sergančioms pacientėms, tačiau praktika rodo, kad į gydytojų duris šios prisibeldžia ne atsiųstos ginekologų, o pačios radusios informaciją internete ir besiremdamos pažįstamų rekomendacijomis.
„Džiaugiuosi, kad moterys domisi. Įsivyrauja praktika, kad viena nuomone yra nebepasikliaujama. Kadangi miomos vargina pacientes nuo 35–erių iki 70–ies metų, tai turime plačią, apsiskaičiusią auditoriją, tad viešumas šiuo atveju tikrai padeda – jis leidžia apeiti kai kurių gydytojų konservatyvumą ar tiesiog nenorą gilintis ir šviestis. Atėjusios moterys pasakoja, kad kai kurie ginekologai gąsdina, kad embolizacija – labai skausminga. Skaudėtų, žinoma, jei nebūtų taikomas epidūrinis nuskausminimas. Skausmui suvaldyti šiandien turime visas reikalingas priemones.
Kartais ginekologai moterims siūlo pakentėti ir palaukti kol mioma užaugs, kad atliktų radikalų miomos su visa gimda pašalinimą. Tai yra neteisingas požiūris – jei mioma trukdo gyvenimui, reikia kažką keisti, pradėti gydymą. Eikite, ieškokite skirtingų nuomonių, domėkitės minimaliai invazyviomis procedūromis ir jokiu būdu negyvenkite skausme. Tiek ginekologų, tiek mūsų, intervencinių radiologų tikslas turi būti kiekvienai moteriai labai svarbaus organo - gimdos - išsaugojimas ir kokybiško gyvenimo be skausmo ir be kitų miomos sukeliamų simptomų užtikrinimas“, – reziumavo A. Afanasjevas.
