Moteris pasakoja, kad iš pradžių jautė tik maudimą krūtinėje: „Pagalvojau, jog peršalau – buvo žiema, šalti orai, kitų simptomų nejaučiau. Tačiau praėjus dvejoms savaitėms maudimas nepraėjo, o vieną dieną netikėtai užčiuopiau gumbą. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo vizitai pas gydytojus“.
Pacientė pranešime spaudai atsimena, kad po atliktos operacijos buvo pradėtas taikyti chemoterapinis gydymas – Jovita patyrė 8 chemoterapijos kursus ir 25 spindulinės terapijos seansus. „Sunkiausias laikotarpis – chemoterapija. Tačiau gydymas buvo sėkmingas, nuo ligos pradžios praėjo jau penki metai. Dabar kiekvienas metais tikrinuosi sveikatą ir pati saugausi – atsisakiau cukraus, kiaulienos, lepinu save. Išmokau įsiklausyti į organizmo poreikius – jis pats nurodo, ko nori ir ką turėčiau daryti“.
Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė sako, kad kiekvienai pacientei pirmieji ligos požymiai gali skirtis. „Viena atsitiktinai randa sukietėjimą krūtyje, kita pastebi įsitraukusią odoje duobutę ar spenelį, dar kitai moteriai krūtis parausta. Kartais moterys pastebi, kad išskyros iš spenelio sutepa liemenėlę. Internete rašoma, kad vėžys – kietas, gruoblėtas darinys, bet praktiškai tai matome retai. Reikia stebėti, lyginti abi krūtis – jei jos asimetriškos, tuomet verta pasitikrinti. Tačiau jeigu židinys čiuopiamas – liga jau bus pažengusi“. Gydymo rezultatai būna geresni, kuomet moterys savo sveikatą tikrinasi profilaktiškai, o gydytojai, tirdami radiologiniais tyrimais, randa labai mažus, dar nečiuopiamus radinius. Jeigu radiniai yra apie 0,5 cm, piktybinius auglius galima lengvai išoperuoti, o po operacijos dažniausiai neprireikia chemoterapijos.
Kadangi krūties vėžys – dažniausias moterų piktybinis navikas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, jo gydymui skiriamos didelės mokslininkų pastangos. „Kasmet vis daugiau sužinome apie krūties vėžio skirtingus tipus. Gydymas planuojamas ne tik pagal stadiją, bet ir vėžio morfologines ypatybes. Skirtingos pacientės, sergančios skirtingais krūties vėžio tipais, gaus skirtingą gydymą. Tikrai galime pasidžiaugti, kad savo pacientėms galime skirti į pasaulinius standartus besilygiuojantį gydymą“, – pabrėžia gydytoja onkologė-chemoterapeutė E. Juodžbalienė.
Diagnozuojant onkologinius susirgimus, gydytojų kasdienybe tapo genetiniai tyrimai, pokalbis su pacientu apie jo gyvenimo būdą. Gydytoja teigia, kad onkologines ligas dažniausiai lemia netinkamas gyvenimo būdas, mažas fizinis aktyvumas, neteisinga mityba. „Žmonės klaidingai galvoja, jog sensta ar serga visi kiti, tik ne aš. Sveikata privalome rūpintis nuo jaunystės, kasdien, be jokių išeiginių. Nėra tokios tabletės, nuo kurios grįžta jaunystės jėga, greitis, sąnarių laisvumas, proto aiškumas. Gydytojai visuomet yra pasiruošę padėti, patarti, jie išspręs didžiausias medicinines problemas, bet gyvenimo kokybė priklauso tik nuo žmogaus pastangų. Savimi rūpintis niekad nevėlu, o pakeitus gyvenimo būdą gal visų įsisenėjusių problemų išspręsti nepavyks, bet gyvenimo kokybė tikrai pagerės“.
Pacientė Jovita priduria, kad ligoje yra svarbus ne tik gydytojo, bet ir psichologo, socialinio darbuotojo, įvairių pacientų organizacijų vaidmuo. „Besigydydama pradėjau lankyti „Eivenos“ susirinkimus, kuriuose vykdavo aktualios paskaitos, jas vesdavo gydytojai specialistai, šią veiklą tebetęsiu. Šiuo metu esu savanorė POLA organizacijoje, nes manau, jog pasidalindama savo patirtimi galiu padėti ir kitiems tokio likimo žmonėms“.
Dalia Barauskienė, Eivenos draugijos pirmininkė teigia, kad daugelį moterų, netikėtai išgirdus diagnozę, ištinka šokas. „Žmogus pasimeta, kartais ligą slepia nuo artimųjų. Pacientėms reikia ne tik vaistų ar gydytojų priežiūros, joms reikia ir pasiguosti, kartais – paverkti. Kauno klinikose psichologinę pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams teikia specialistai, o mūsų draugija yra tarsi tiltas: tarp gydytojo, psichologo, bažnyčios ir paciento“.
„Psichologai, parinkę tinkamus žodžius, nuramina pacientą, padeda sudėlioti emocijas „į lentynėles“, jis tampa ramesnis. Žmonės dėl ligos dažnai netenka darbo ir pajamų, jaučiasi socialiai nesaugūs, todėl socialiniai darbuotojai yra ir gydytojų, ir pacientų pagalbininkai. Onkologine liga sergančio paciento gydyme dalyvauja visas būrys įvairių specialybių medikų ir specialistų. Tik daugiadalykė komanda gali padėti išspręsti paciento problemas ir užtikrinti tinkamą gyvenimo kokybę“, – pasakoja E. Juodžbalienė.
