Ar tikrai, dėl poros nevaisingumo visuomet „kalta“ tik moteris? – paklausėme Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centro gydytojo urologo Dr. med. Alberto Čekausko.
Nevaisingumas yra bendra poros problema. Įvairūs šaltiniai skelbia, jog porų nevaisingumą 20 – 35 proc. lemia moterų, 20 – 30 proc. – vyrų sveikatos sutrikimai, 25 – 40 proc. – imunologinis nesuderinamumas, o 10 – 20 proc. – priežastis lieka neaiški. Taigi, vienareikšmiškai, kliūtys susilaukti vaikų gali atsirasti tiek dėl moters, tiek dėl vyro vaisingumo problemų.
- Kokios būna vyrų nevaisingumo priežastys?
- Deja, didžioji dalis, apie 30 proc. vyrų nevaisingumo priežasčių yra nežinomos kilmės. Tais atvejais, kai priežastis yra žinoma, maždaug 40 proc. atvejų galima taikyti gydymą. Iš žinomų priežasčių gali būti lytinių takų infekcijos, apie 14 proc. vyrų nustatoma varikocelė (išsiplėtęs venų rezginys aplink kapšelį), kurios atveju galima atlikti chirurginę korekciją.
Yra tam tikri įgimti dalykai, pavyzdžiui, vaikystėje nenusileidusi sėklidė. Tai gana žinoma, jauname amžiuje pasitaikanti problema, tačiau nekoreguojama, vėliau gali tapti vaisingumo sutrikimo priežastimi. Kitos priežastys gali būti persirgtos virusinės infekcijos, galinčios sukelti sėklidžių pažeidimą, tarkim epideminis parotitas, liaudyje žinomas kaip kiaulytė. Taip pat, daliai vyrų po onkologinio gydymo yra pažeidžiama reprodukcinė sistema.
- Kokios nevaisingumo gydymo galimybės?
- Viskas priklauso nuo priežasties. Kai kuriais atvejais vaisingumo sutrikimus galima pašalinti taikant chirurginį gydymą ar vaistus, kitais – susilaukti vaikų pavyksta tik naudojant pagalbinio apvaisinimo būdus.
Būtų galima išskirti dvi nevaisingumo formas – sumažėjęs vyriškų lytinių ląstelių, spermatozoidų, kiekis spermoje arba jų visiškas nebuvimas, vadinamas azoospermija. Nuo to priklauso, kokį gydymą galima porai pasiūlyti. Jeigu spermatozoidų negaminama išvis, tai tuomet vyras vaikų gali susilaukti tik pagalbinio apvaisinimo būdu, panaudojant donorinę spermą. O jeigu šios galimybės nėra, tas žmogus savo poroje apskritai neturi galimybės turėti vaikų.
Daug kalbama apie tai, jog aiškinantis nevaisingumo priežastis ar atliekant pagalbinį apvaisinimą, daromos pakartotinės procedūros moterims. Tą patį galima pasakyti ir vyro nevaisingumo atveju.
Tarkime, esant azoospermijai, t.y. kai spermoje nerandama spermatozoidų, atliekama TESA (testikulinė spermatozoidų aspiracija) procedūra, kurios metu spermatozoidai paimami tiesiai iš sėklidžių chirurginiu būdu. Prireikus kartoti tokias procedūras, vyrams atsiranda tam tikrų komplikacijų galimybės.
- Grįžtant prie plačiai paplitusio mito apie moters nevaisingumą, kaip reaguoja vyrai, sužinoję, jog vaisingumo sutrikimų turi jie?
- Žinoma, viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus būdo. Vienas iš emociškai sunkiausių dalykų yra pranešti vyrui, kad jis iš viso negali turėti vaikų, po to, kai atlikus procedūrą, nerandama nei vieno spermatozoido sėklidėje. Tą sužinoję vyrai labai išgyvena. Vyrai, be abejo, sieja seksualumą, vyriškumą su vaisingumu ir tas jiems tikrai yra svarbu. Sužinoję apie vaisingumo sutrikimus, visuomet labai nori išsiaiškinti priežastį ir sužinoti, kokios yra jų galimybės. Manau, kad kiekvienai porai yra labai svarbu turėti savo kūdikį.
- Kada, kokio amžiaus vyrai ar poros kreipiasi į gydytoją urologą dėl to, jog negali susilaukti vaikų?
- Dabar žmonės ir tuokiasi, ir nėštumą planuoja vyresniame amžiuje, tad ir į specialistus kreipiasi vyresnės poros. Reikia atkreipti dėmesį, jog apie nevaisingumo problemas mes sužinome daug vėliau nei galėtume, ypatingai kalbant apie vyrus. Į specialistus pora dažnai kreipiasi tik po kelių metų bandymų susilaukti vaikų, tačiau pirmiausia ieškoma moters vaisingumo sutrikimo priežasčių.
Pas urologą apsilankoma tik dar po kokio pusmečio. Kažkodėl tik po moters tyrimų atsiranda poreikis išsitirti vyrams. Iš vienos pusės tai normalu, nes vaisingumas nepasireiškia jokiais kitais požymiais ar simptomais, kaip erekcijos sutrikimai ar seksualinė disfunkcija, vis tik, priežasčių, kodėl nepavyksta susilaukti vaikų turėtų ieškoti tiek vyras, tiek moteris. Svarbu, jog pora apsilankytų ne tik pas ginekologą, bet ir pas urologą, kad būtų aiškinamasi priežastys, nes jos gali būti koreguojamos.
- Daug kalbama apie tai, jog vyrai nevaisingi dėl to, jog vaikystėje nešiojo sauskelnes arba dėl vis daugiau naudojamų išmaniųjų technologijų. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
- Nėra nei vieno rimto mokslinio tyrimo, kuris patvirtintų išmaniųjų technologijų įtaką vaisingumui. Buvo bandymų įrodyti, jog tai gali būti susiję su sauskelnių nešiojimu, tačiau vėlgi, klinikinių tyrimų duomenys nėra tokie tvirti, jog būtų galima patvirtinti ryšį tarp nevaisingumo ir šių dalykų. Tą patį manau ir apie teorijas, jog nevaisingumas atsirado dėl mitybos ypatumų ar besikeičiančio gyvenimo tempo. Tiesiogiai jų nedrįsčiau sieti.
- Minėjote lytinių ląstelių donorystę, kokiais atvejais ji reikalinga?
- Nors sėklidžių vėžiu sergančiųjų nėra daug, tačiau jie visi yra jauni. Šios onkologinės ligos atvejų skaičiuojama nuo 2 iki 10 šimtui tūkstančiui gyventojų, bet praktiškai visi tie atvejai nustatomi vyrams iki 40 metų amžiaus. Gydymo metu yra taikoma labai agresyvi chemoterapija, galimas spindulinis gydymas, ir daugelis nuo vėžio pasveiksta. Natūralu, jog pasveikę jie nori turėti savo vaikų, tačiau, jeigu vėžys yra išplitęs toliau negu sėklidės, po kompleksinio gydymo didžioji dalis gali turėti problemų su vaisingumu. Tas pats pasakytina, kai vyrai jauni suserga kai kuriomis kraujo vėžio formomis. Dažnai kraujo vėžį pavyksta įveikti, taikant agresyvią chemoterapiją, kaulų čiulpų transplantaciją, tačiau vyrai lieka nevaisingi.
Onkologinių ligų atvejais vyrai, prieš pradedant taikyti vėžio gydymą, užsišaldyti lytines ląsteles ne visuomet spėja – sužinojus diagnozę, gydymo atidėti dažnai neįmanoma. Kitais atvejais lytinės ląstelės jau būna pažeistos, todėl jas bandyti saugoti nėra tikslinga.
Jei lytinių ląstelių išsaugoti nepavyksta ar dėl onkologinės ligos gydymo yra pažeidžiama reprodukcinė sistema, tokiems vyrams šeimoje norintiems susilaukti vaikų, lieka vienintelė išeitis – pasinaudoti lytinių ląstelių donoryste.
- Lietuvoje lytinių ląstelių donorystė nėra įteisinta. Kokias galimybes tuomet turi tokios poros apie kurias kalbėjote?
- Dabar artimiausia vieta, kur galima pasinaudoti lytinių ląstelių donoryste, yra Latvija. Esu turėjęs ir užsieniečių porą, kurią teko konsultuoti. Jie vyko į Šveicariją. Lietuviai, žinoma, dažniau važiuoja į Latviją.
Be abejo, Lietuvoje turėtų būti ta galimybė. Dažniausiai tos šeimos yra jaunos, mažiau pasiturinčios, jos bando susilaukti pirmagimio, o procedūra kainuoja nemažai. Ypatingai tai svarbu kalbant apie vyrus po onkologinių ligų ar įvairių traumų, kurie jau ir taip yra patyrę daug sunkumų, išgyvenimų. Įsivaizduokite, jog praėjus didžiajam stresui dėl ligos, atsiranda kiti dalykai – noras kurti šeimą, susilaukti vaikų ir tuomet susiduriama su faktu, jog vaikų turėti negali, o lytinių ląstelių donorystė Lietuvoje nėra prieinama.
Važiavimas į užsienį norint pasinaudoti lytinių ląstelių donoryste, viską apsunkina. Informacijos stoka, jos prieinamumas, kelionės derinimas su darbu.
Lytinių ląstelių donorystė tam tikrai atvejais yra vienintelis nevaisingumo gydymo būdas, ką gydytojai konkrečiam vyrui gali pasiūlyti. Ir tų žmonių nėra reta, nes tai ne tik vyrai po onkologinių ligų, sunkių traumų, bet ir tie vyrai, kurių spermoje lytinių ląstelių neaptinkama dėl kitų priežasčių. Šie atvejai sudaro daugiau nei 10 proc. vyrų nevaisingumo sutrikimų.
Paminėtina, kad Europos Sąjungoje lytinių ląstelių donorystė yra įprastas dalykas, ji įteisinta ir plačiai prieinama 26 Europos Sąjungos šalyse iš 28. Lietuva šioje srityje smarkiai atsilieka, o dėl to kenčia nevaisingos Lietuvos šeimos.
