Rima pasakojo, kad kai mažylė susirgo, šeima buvo ką tik grįžusi iš kelionės.
„Pamenu, ji grįžusi pavalgė. Viskas buvo gerai, o naktį pradėjo vemti. Išvemdavo viską: vandenį, mano pieną, nes vis dar ją žindau. Gerti prašo, bet vos gauna skysčių, juos išvemia. Žinojau, kad tai yra blogai – mažas vaikas turi gauti skysčių. Kitą rytą iš karto paskambinome į Santaros klinikas, bet mums pasakė, kad atvejis neskubus – vykite į savo polikliniką“, – kalbėjo Rima.
Poliklinikoje dukrelę apžiūrėjo, paėmė kraujo tyrimus. Dar laukiant poliklinikos koridoriuje vaikas pradėjo vemti fontanu. Nepaisant to, tyrimai nieko blogo nerodė, išskyrus tai, kad kraujas buvo tirštesnis, bet tai esą natūralu netekus daug skysčių. Mamai patarė vaikui duoti gerti vandens. Dar išrašė vaistų.
Namuose Rima išvirė košės, bet davė jos vaikui suvalgyti mažiau nei įprasta.
„Dukrelė vaikšto ir staiga išgirstu garsą. Atsisuku: mano vaikas buvo prie sofos, krito, laimė – ant sofos ir nejuda! Ji kaip nukrito susirietusi, taip ir sustingo.
Vyrui sakau: „skambink 112“ ir puolu viską daryti, ko mokiausi pirmosios pagalbos kursuose. Iš pradžių galvojau: gal vėmė ir paspringo. Bandžiau pražiodyti burną, pažiūrėti, gal kažkas kvėpavimo takuose – negaliu, nes dantys labai sukąsti, masažavau širdį, bandžiau daryti dirbtinį kvėpavimą. Mane buvo apėmęs siaubas: prieš akis mėlynas, sustingęs vaikas.
Mano klaida, aišku, buvo, kad nepatikrinau kvėpavimo, bet, kai pamačiau ją mėlyną, mano pirma mintis buvo, kad viskas.
Kažkuriuo metu tiesiog stvėriau vaiką – mes gyvename prie pat Centro poliklinikos ir puoliau bėgti basa, bet tada vyras įjungė telefono garsiakalbį. Girdžiu greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotoja klausia: „Ar vaikas kvėpuoja?“ ir supratau: nepatikrinau. Guldau ant kilimo. Tikrinu. Randu: kvėpuoja. Ir tada tik žiūriu – spalva grįžta! Vaikas atrodė, tarsi miegotų.
Moteris iš greitosios pasakė, kad vaiką apverstume. Viską padariau, kaip patarė. Tada išgirdome greitosios sirenas – vyras išbėgo pasitikti, aš likau su vaiku.
Atėjo du medikai, patraukė nuo vaiko, pasiguldė, bandė kalbinti, bet ji prasimerkė ir vėl užsimerkė. Nutarė vežti į ligoninę“, – įvykių eigą prisiminė Rima.
Pakeliui dar medikai mamos paklausė, ar vaikas neturėjo temperatūros. Bet jos nebuvo. Vaikas tiesiog daug vėmė.
Vėliau iš medikų Rima dar gavo patarimą: kai vaikas vemia, verčiau dirbtinio kvėpavimo nedaryti, nes tai – mirtinai pavojinga. Tokiu būdu gaivinant vemiantį žmogų, vėmalus gresia tiesiog nustumti į plaučius ir žmogų uždusinti.
Santaros klinikose, kai vaiką su mama paguldė į palatą, mažylę ištiko antrasis priepuolis. Ji sustingo, nejudėjo, akys stovėjo stačios ir pradėjo drebėti galūnės, lyg būtų prasidėję traukuliai.
Rima sužinojo, kad taip gali nutikti dėl aukštos temperatūros, dehidratacijos, o tokiu atveju daryti nereikia nieko – tiesiog stebėti ir išlaukti: normalu, jeigu tai trunka maždaug iki trijų minučių.
Vėliau vaikui ligoninėje buvo pastatyta lašinė, mergytė jau galėjo ir žysti krūtį, nebeišvemdama pieno. Kitą rytą ji buvo gana guvi ir sveika.
Tik ligoninėje ištyrus išmatas buvo aptiktas adenovirusas, kuris ir galėjo tapti vaikui pasireiškusių simptomų, tokių, kaip vėmimas ir viduriavimas, dėl ko vaikas neteko daug skysčių, kaltininku.
Vėliau Rimai pediatrė paaiškino, kad jos vaiko smegenys išsijungė, nes pritrūko skysčių.
Apie tai, kad mažylė turėjo kontaktą su užsikrėtusiu adenovirusu vaiku, Rima sužinojo jau vėliau. Paaiškėjo, kad darželyje šis virusas sklandė jau kurį laiką, tik tėvai apie tai nutylėjo. Moteris neslepia: buvo įsiutusi ant apie virusą nepranešusių tėvų, kai apie tai sužinojo.
Rima po siaubingos patirties pasidalijo keletu patarimų su kitais tėvais.
Pirmasis – jei tik yra galimybė, naudinga būti praėjus pirmosios pagalbos mokymus.
„Jei ne kursai, tikrai nežinau, ką būtume darę. Net ir dėl skambučio 112 iš karto pasakiau, nes ta informacija dar buvo gyva atmintyje. Ko ėmiausi, neveikė, bet laukdami greitosios neisterikavome, o kiekvienas darėme veiksmus. Esu dėkinga vyrui, kuris apskritai išlaikė ramybę, kol aš tarpuose tarp gaivinimo klykiau dukros vardą“, – atviravo Rima.
Moteris akcentavo – pirmosios pagalbos kursai gali padėti ne tik gatvėje priepuolio ištiktam praeiviui.
„Per kursus neakcentavo ir aš nebuvau susimąsčiusi, kad yra didelis skirtumas tarp „padėti nelaimės ištiktam žmogui gatvėje“ ir padėti „savo artimam“. Emocijos, neabejotinai, veikia visur, bet artimo žmogaus atveju jos yra stipresnės. Greitosios pagalbos medikas pasakojo, kad jo medikė žmona nesugebėjo padėti savo užspringusiam vaikui – atnešė vyrui“, – prisiminė pašnekovė.
O taip pat moteris įspėjo tėvus: dehidratacija yra labai pavojinga, ypač mažiems vaikams.
Tai, kad dehidratacija yra labai pavojinga būklė, ypač mažiesiems ir senjorams, patvirtino ir šeimos gydytojas Valerijus Morozovas.
„Dehidratacija yra pavojinga visiems, bet suaugusiems prarasti daug skysčių sudėtinga – mes turėtume kelias dienas viduriuoti po 20 kartų per dieną ir skysčių negauti arba labai smarkiai prakaituoti.
Vaikoi masė labai maža ir, atsižvelgiant į paviršiaus plotą. Todėl kai karščiuoja, greičiau praranda skysčius“, – paaiškino gydytojas.
Paklaustas, ar adenovirusai – dažnos infekcijos, gydytojas sakė, kad taip. Tai yra vienos iš viršutinių kvėpavimo takų infekcijų, kurias dažniausiai nustato ligoninėje.
„Šie virusai nelabai kuo pasižymi, išskyrus didelę temperatūrą, intoksikaciją. Gali būti bėrimo elementų, gali būti akių gleivinės uždegimas – konjuktyvitas. Dažniausiai tai praeina be jokio gydymo.
Šiuo atveju, matyt, adenovirsas pasireiškė vėmimu.Gali būti rota-, noro- ir dar 34 virusai, sukeliantys vėmimus ar viduriavimus“, – pasakojo V. Morozovas.
Pasireiškus infekcijai, anot pašnekovo, svarbu yra pakankamai vartoti skysčių, numušti temperatūrą ir duoti vaikui gliukozės.
„Tai yra kaip abėcėlė: skysčiai su elektrolitais, gliukozė ir temperatūros kontrolė. Jeigu to nedarysi, vaikas labai greitai dekompensuos.
Jeigu vaikas serga, būtinai reikia skysčių. Kartais mamos galvoja, kad vaikas pats paprašys atsigerti vandens. Bet sergant vandens reikia daugiau: norint numušti temperatūrą, vaikas turi prakaituoti, o tam, kad pasigamintų prakaitas, reikia skysčių. Jeigu vaikas „žaidžia krosnelę ir pečiuką“, turiu galvoje – karščiuoja, vanduo garuoja labai greitai ir visus skysčius vaikas gali prarasti per pusę dienos. Todėl būtina papildomai vartoti skysčių.
Jeigu temperatūra, karščiavimas, viduriavimas užsitęsia, reikia duoti ne tik paprasto vandenuko, bet ir elektrolitų – galima išgerti mineralinio, paruošti specifinių elektrolitų tirpalų ar tiesiog išvirti kompo ir duoti.
Jeigu vaikas karščiuoja virš paros–dviejų, greičiausiai jis nebeturi ir gliukozės atsargų. Net jeigu nenori valgyti, vis tiek turėtų gauti lengvo maisto: jis gali gauti vaisių, daržovių ar kokių nors kruopų. O, jeigu visiškai nenori valgyti, galima girdyti saldžius gėrimus“, – patarė medikas.
Jeigu nutiktų taip, kaip Rimos atveju, kai bet kokius skysčius vaikas išvemia, gydytojas V. Morozovas siūlė apsispręsti per pusdienį: ar pavyks patiems sugirdyti skysčius, ar verčiau važiuoti į priėmimo skyrių.
Nusprendusiems skysčius girdyti patiems, gydytojas patarė tai daryti labai mažomis dozėmis: po pusę gurkšnio-gurkšnį kas 20 sekundžių, didesniam vaikui duoti po šaukštelį tam, kad skystis pradėtų atsidurti burnos gleivinėje, bet nedirgintų skrandžio.
„Aišku, jeigu pykina, yra sudirgusi žarnyno gleivinė, išgėrus stiklinę ar pusę vandens, vaikui bus pertempiamas skrandis ir jis norės tai išvemti“, – sakė medikas.
Ar vaikas nedehidratavo, galima suprasti, atkreipus dėmesį į pampersų svorį ir stebint, kiek išvemia skysčių.
„Kai vaikas praranda skysčius, pampersai dažniausiai būna tušti, jis nustoja šlapintis, šlapimas būna tamsus. Taip pat dėl dehidratacijos vaikas tampa vangus, odelė, esant sunkioms būklėms, būna visiškai sausa, subliuškusi, kaip plastilinas. Tokiu atveju jokių kalbų apie sėdėjimą namuose negali būti – reikia važiuoti į gydymo įstaigą“, – patarė V. Morozovas.
