Būtent judėjimas ir sportas ir dabar Laurai padeda ne tik pačiai palaikyti kuo geresnę kasdienę savijautą, bet ir pagelbėti suvaldyti ligą tiems, kurie išgirdo diagnozę.
„Aiškią savo diagnozę sužinojau tik 2011 m. Gana greitai po to, kai mano tuomet dvejų metų sūnui buvo atlikta operacija, aš pati po ilgo laiko pajutau stipresnį priepuolį, šlubavau viena koja. O per televizorių tuo metu kaip tik rodė laidą apie IS. Mano dėmesį patraukė teiginiai apie pasikartojančius ir praeinančius priepuolius, jaučiamą tirpimą, jėgų trūkumą. Žiūrėjau šią laidą su mama ir pasakiau: „Mama, juk ir man taip būna“, – vaistinių tinklo „Eurovaistinė“ mėnesiniame leidinyje pasakoja Laura.
Nors tuomet artimieji ragino mesti tokias mintis iš galvos, tačiau magnetinis rezonansas atskleidė, kad įtarimas buvo teisingas. Pasak Lauros, tuo metu Lietuvoje viešai prieinama informacija apie ligą buvo labai nekonkreti ir prieštaringa. Vieni rašė, kad labai sveikai maitinasi ir jokių vaistų nevartoja. Kiti gąsdino, kad tai labai baisi liga, pasodinanti visus į neįgaliojo vežimėlį. Tik atradus informacijos užsienio šalių šaltiniuose, pasidarė aiškiau, ką daryti, kokius vaistus geriau vartoti, kaip patartina judėti, kokia turėtų būti mityba. Tuose šaltiniuose išryškėjo dar viena labai svarbi tiesa: išsėtinę sklerozė įmanoma suvaldyti.
Žinią reikia išgyventi
Dabar informacijos apie IS galima rasti jau kur kas daugiau, sergančius liga vienija draugija, pasakojamos įkvepiančios istorijos. Tačiau paklausta, ką pati patartų žmonėms, ką tik išgirdusiems šios ligos diagnozę, Laura neskuba žarstyti įkvepiančių ar raminančių kalbų.
„Aš kalbėjau ne su vienu žmogumi, ką tik išgirdusiu diagnozę. Tokiam žmogui labai sunku kažką pasakyti. Turbūt pirmiausia reikėtų patarti nepulti į stresą, bet vargu ar tam žmogui tai įmanoma. Labai svarbu ir teisingai, sveikai, su geromis emocijomis gyventi, bet pirmomis dienomis tai irgi neįmanoma“, – patirtus išgyvenimus prisimena Laura ir, galiausiai, pataria nesistengti įveikti jausmų vieniems, kreiptis į specialistus, kurie supranta visus ligos suvokimo etapus. „Nori to ar nenori, tuos etapus reikia išgyventi ir pasitikėti daktarais. Kitos išeities mes neturime, tik, šalia daktarų bei būtinų svarbių vaistų, po truputį priimti savo ligą ir gerinti gyvenseną. Ir gerinti savijautą tikrai galime“, – sako Laura.
Pačios Lauros pavyzdys daugeliui gali būti įkvėpimu. Aktyviai sportuojanti ir mokymus vedanti trenerė nuolat judesyje ir reikaluose. Vilniaus išsėtinės sklerozės draugijoje „Feniksai“ Laura visus draugijos narius konsultuoja būtent apie fizinio aktyvumo, mankštos ir kineziterapijos svarbą.
Kiekvienam savas sportas
Judesys, pasak jos, yra nepamainomas visiems, sergantiems IS. Ir nesvarbu, ar kalbame apie reguliarią mankštą, ar tiesiog pasivaikščiojimą lauke su šunimi – bet koks judesys yra naudingas. Ir atvirkščiai, jei išgirdus diagnozę žmogus staiga liausis judėti, sportuoti, mankštintis, tai gali lemti fizinį ir emocinį regresą ir prastėjančią padėtį.
„Kadangi mūsų liga nėra įsprausta į jokius aiškius rėmus, visiems ji skirtingai pasireiškia, todėl nėra ir vieno sporto šakos, kurią galima būtų visiems rekomenduoti. Aš manau, kad kiekvienas turi rinktis pagal save ir atsirinkti, ar jam tinka baseinas, ar šokiai, ar treniruokliai“, – sako Laura. Ji pataria namuose turėti sporto kilimėlį ir atrasti pratimus stuburui bei giliesiems raumenims, kurie yra tarp stuburo slankstelių. IS atveju, labai dažnai sutrinka koordinacija, susilpnėja raumenų jėga, ypač atskirų raumenų grupių – vienos kojos, vienos rankos, o ne viskas iš karto. Mankšta, sportu galima palaipsniui atgauti tą raumenų jėgą, stiprinti koordinaciją, gerinti lankstumą. Laura pabrėžia, kad sportas naudingas ne tik fizinei savijautai, bet ir emocinei būklei, kuri sergantiems IS yra labai svarbi.
„Pats geriausias jausmas, kai po truputį, žingsnis po žingsnio, susigražini jėgą, kurią turėjai. Kai pamatai, kad vėl gali padaryti tai, ką galėjai anksčiau, ir gal net dar daugiau. Tos emocijos labai pakylėja ir nuteikia pozityviai. O gerų emocijų mums tikrai reikia“, – sako Laura.
Įkvepiantys pavyzdžiai apie žmones, kurių užsidegimo sportuoti išsėtinė sklerozė neįveikė:
Mariska Breland
Mariskai išsėtinė sklerozė buvo diagnozuota 2002 metais. Daktarai jai rekomendavo pabandyti pilates mankštas. Šios mankštos jai labai patiko ir padėjo, o po metų ji pati tapo pilates instruktore. Dabar Mariska veda įvairius mokymus, seminarus apie pilates mankštos naudą sergantiems išsėtine skleroze ar kitomis neurologinėmis ligomis.
David Lyons
David‘ui IS diagnozuotas kai jam buvo 47 metai. Po diagnozės jis nusprendė kasdien, nepataisant visų nepatogumų ar skausmų, treniruotis treniruoklių salėje. Po trijų metų nuo diagnozės paskelbimo jis jau dalyvavo Floridos kultūrizmo varžybose, dar po trijų – tai pakartojo. David‘as įsteigė ir sveikatingumo centrą „MS Fitness Challenge“.
Ramon Arroyo
Ramon yra 44 metų sportininkas, kuriam prieš 12 metų diagnozuota IS. Net sužinojęs apie savo ligą, jis ėmėsi labai rimtai ruoštis varžyboms „geležinis žmogus“ (42 km bėgimas, 3,8 km plaukimas, 180 km važiavimas dviračiu). Šiose varžybose su pertraukomis jis dalyvauja iki šiol. Apie Ramono ryžtą ir pasiekimus yra sukurtas ir kino filmas „Šimtas metrų“.
