„Viena iš dažniausių ir pavojingiausių erkių platinamų ligų – erkinis encefalitas. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro duomenimis, vien 2020 metais Lietuvoje šia sunkia liga susirgo 669 žmonės ir nuolat stebima užsikrėtimo skaičių augimo tendencija“, – pasakoja gydytoja V. Martinkienė.
Užkratą perduoda akimirksniu
Erkių aktyvumas Lietuvoje dažniausiai prasideda balandžio mėnesį, o pikas stebimas liepos bei rugpjūčio mėnesiais. Šie voragyviai dažniausiai tūno miškingose, krūmingose ar žolėtose vietose, kur šilta ir drėgna, tačiau tai nereiškia, kad erkės gali tykoti tik ten. Miestų parkuose, daugiabučių namų žaliosiose zonose, nuosavų namų kiemuose – erkėms taip pat palankios sąlygos veistis.
Infekcinių ligų gydytoja V. Martinkienė pabrėžia, kad įsisiurbusią erkę ne tik sunku pastebėti dėl jos dydžio, bet galima ir nejausti, kadangi voragyvio seilių liaukose gausu anestetikų.
„Erkinio encefalito inkubacinis laikotarpis trunka nuo 2 iki 28 dienų, vidutiniškai 7–14 d., po erkės įsisiurbimo. Liga išsiskiria dvibange eiga – pirmajai bangai, trunkančiai 1–8 d., būdingi požymiai yra nespecifiniai, todėl galima net neįtarti užsikrėtimo. Gali kamuoti neaukšta temperatūra, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, virškinamojo trakto simptomai.
Antrosios bangos metu vyrauja neurologiniai simptomai: aukšta temperatūra, galvos skausmas, pykinimas, būdingas mieguistumas. Laikotarpis tarp šių ligos bangų trunka apie 5–7 d., tuo metu dažniausiai nekarščiuojama, pacientai jaučiasi pasveikę, tad neretai nesusimąsto, koks virusas gali slėptis jų organizme“, – pasakoja gydytoja.
Sunkūs liekamieji reiškiniai
V. Martinkienė paaiškina, jog erkinis encefalitas – iš tiesų pavojinga ir sunkius liekamuosius reiškinius, apartinančius kasdienybę, sukelianti liga. Tai – viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų. Mirštamumas nuo šios ligos siekia 0,5–4 proc., o ilgalaikiai liekamieji reiškiniai nustatomi iki 40 proc. sirgusiųjų.
„Didelė dalis sirgusiųjų patiria ilgalaikius sveikatos sutrikimus – negalėjimą susikaupti, nuolatinius galvos skausmus, miego sutrikimus, elgesio pokyčius. Beveik 10 poc. ligonių nustatomi itin sunkūs liekamieji reiškiniai, kurie lemia invalidumą: įvairių kūno vietų paralyžiai ir parezės, valingų judesių koordinacijos sutrikimai, nevalingas drebulys, centrinės kilmės kalbos sutrikimai ir panašiai“, – pažymi infekcinių ligų gydytoja.
Ji taip pat priduria, kad specifinio gydymo erkiniam encefalitui nėra, o pacientai gydomi tik simptomiškai, tad būtina pasirūpinti erkinio encefalito prevencija.
Patikimiausia apsauga – vakcinacija
Laisvalaikį leidžiantiems gamtoje, siekiant apsisaugoti nuo erkių, dažnai rekomenduojama rinktis šviesius drabužius ilgomis rankovėmis, mūvėti ilgas kojines, dėvėti galvos apdangalus. Šios priemonės turėtų padėti pastebėti erkes ant drabužių, prailginti laiką nuo šio voragyvio atsiradimo ant drabužių iki įsisiurbimo. Taip pat neretai naudojami įvairūs repelentai nuo voragyvių.
Visgi, anot infekcinių ligų gydytojos V. Martinkienės, tokia prevencija tikrai negarantuoja, kad pavyks erkę pastebėti laiku ir neleisti jai įsisiurbti arba visiškai atbaidyti. Patikimiausia ir efektyviausia apsauga – vakcinacija nuo erkinio encefalito. Tyrimai rodo, jog erkinio encefalito vakcinos veiksmingumas jau po antrosios pagrindinės schemos dozės praėjus 14 dienų siekia 85 proc., o po visos pagrindinės vakcinacijos schemos – 3 dozių – net iki 99,5 proc.
„Vakcinacijos schemos yra dvi. Įprastinės schemos metu pirmosios dvi vakcinos dozės įskiepijamos 1–3 mėn. intervalu, trečiosios ir sustiprinančiųjų dozių intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vakcinos gamintojo. Taip pat galima skiepyti ir pagreitinta vakcinacijos schema, kada antroji vakcinos dozė suleidžiama anksčiau – vos po keleto savaičių.
Gera žinia ir tai, kad erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti ir vaikus, vyresnius nei 1-eri metai“, – įvardija gydytoja ir priduria, kad pradėti vakcinacijos procesą rekomenduojama ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumas.
