„Tada priepuoliai pradėjo kartotis naktimis, verčiantis ant šono, kai taip užsupdavo, kad nebesuprasdavau, kur esu. Vienintelis būdas būdavo išlipti iš lovos ir priglausti kairę veido pusę prie grindų. Tada pradėdavau suvokti, kur dangus, o kur žemė“, – Santaros klinikų konferencijoje pasakojo B. Valungevičienė.

Moteris pradėjo ieškoti, kodėl ją ištinka tokia būklė. Neilgai trukus atsirado rytinis pykinimas, kuris tęsėsi kelerius metus, suprastėjo rega.

„Baisiausi būdavo tie „atsijungimai“, kurie įvykdavo staiga, dėl kokio nors judesio. Vienintelis ligos privalumas, kad mane išmokė labai ramiai judėti, labai išdidžiai vaikščioti, nes kiekvienas staigesnis galvos pajudinimas reiškia, kad gali kone prarasti sąmonę“, – kalbėjo Beata.

Visgi diagnozė nebuvo nustatyta iškart, mat iš pradžių moterį šeimos gydytoja siuntė pas gydytojus neurologus, kurie pasakė, kad auglių galvoje nėra. Prireikė nueiti pas 4 skirtingus gydytojus, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kas nutiko moteriai. Tada Beata pati pradėjo ieškoti, kas jai gali būti, kol galų gale pažįstama jai rekomendavo nueiti pas gydytoją otarinolaringologą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)