„Tada priepuoliai pradėjo kartotis naktimis, verčiantis ant šono, kai taip užsupdavo, kad nebesuprasdavau, kur esu. Vienintelis būdas būdavo išlipti iš lovos ir priglausti kairę veido pusę prie grindų. Tada pradėdavau suvokti, kur dangus, o kur žemė“, – Santaros klinikų konferencijoje pasakojo B. Valungevičienė.
Moteris pradėjo ieškoti, kodėl ją ištinka tokia būklė. Neilgai trukus atsirado rytinis pykinimas, kuris tęsėsi kelerius metus, suprastėjo rega.
„Baisiausi būdavo tie „atsijungimai“, kurie įvykdavo staiga, dėl kokio nors judesio. Vienintelis ligos privalumas, kad mane išmokė labai ramiai judėti, labai išdidžiai vaikščioti, nes kiekvienas staigesnis galvos pajudinimas reiškia, kad gali kone prarasti sąmonę“, – kalbėjo Beata.