Štai septynios priežastys, kodėl išangėje gali susiformuoti guzelių:
1. Išangės įplėšos
Išangės įplėšos yra nedideli išangės viduje ar išorėję atsiradę įpjovimai ar įplyšimai, kurie gali atsirasti dėl itin kietų išmatų judėjimo, pažeidusio jautrią išangės odą. Kai tokia įplėša ima gyti, gali susiformuoti odos klostė, primenanti guzelį.
Esant išangės įplėšai, galima kraujuoti, ypač po tuštinimosi. Taip pat žmogus tuštinimosi metu gali jausti deginimą ar plyšimo jausmą. Skausmas po tuštinimosi kietomis išmatomis gali būti juntamas kelias dienas.
Gydymas
Jeigu įplėša negyja, gydytojas gali parekomenduoti botokso injekcijas arba atlikti paprastą chirurginę procedūrą, vadinamą sfinkterotomiją.
Kaip gydytis namie
Gydydamasis išangės įplėšą namie žmogus turėtų valgyti daugiau ląstelienos, laikinai vartoti laisvinamųjų, naudoti diltiazemo tepalą. Diskomfortą sumažinti gali padėti sėdimosios vonelės prileidus šilto vandens.
2. Hemorojus
Hemorojus yra analinių audinių padidėjimas. Tam daugiausia turi išsiplėtusios tiesiosios žarnos ir išangės venos. Hemorojus gali būti vidinis arba išorinis. Hemorojus labai dažnas sutrikimas. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose iki 75 proc. žmonių nors kartą yra patyrę, kas tai yra.
Hemorojaus simptomai:
- Kraujavimas iš išangės be skausmo
- Niežėjimas aplink išangę
- Skausmas arba diskomfortas išangės srityje, ypač po pasituštinimo
- Patinimas išangės srityje, dėl kurio gali susiformuoti guzelis
- Didesnė hemorojaus rizika yra nėščioms moterims ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Gydymas
Sudėtingo hemorojaus atveju gydytojas net gali rekomenduoti operaciją. Tačiau paprastesniais atvejais žmogus gali sėkmingai pagerinti savo būklę ir namuose.
Kaip gydytis namuose:
Paprastai hemorojus namų sąlygomis gydomas naudojant tepalą, kurioje sudėtyje yra fenilefrino. Taip pat skiriami nereceptiniai vaistai nuo skausmo. Kenčiantiems nuo hemorojaus taip pat rekomenduojama daryti sėdimąsias voneles.
Gydantis hemorojų namuose rekomenduojama valgyti daugiau ląstelienos, gerti pakankamai vandens, vengti smarkiai trinti išangės sritį po tuštinimosi, vengti smarkiai stangintis. Taip pat patariama vengti muilo su kvapu ir kitų panašių produktų.
Kitos nechirurginės galimybės
Gydytojas gali vidinį hemorojų panaikinti jį užspausdamas nedideliu guminiu raiščiu taip sustabdydamas kraujo pritekėjimą. Taip pat naudojama ir infraraudonųjų spindulių terapija, kuri taip pat stabdo kraujo pritekėjimą.
3. Išangės odos klostės
Išangės odos klostės susiformuoja aplink išangę esant odos pertekliui. Klostė gali būti juntama kaip nedidelis guzelis ar audinio sankaupa. Tokios klostės gali susiformuoti po hemorojaus ar sugijus išangės įplėšai. Paprastai tokios klostės nesukelia jokių simptomų, tačiau jų trynimas gali sukelti diskomfortą ar nedidelį kraujavimą. Kitokių simptomų gali sukelti didesnės klostės.
Gydymas
Prieš pradėdamas gydyti išangės odos klostes, gydytojas privalo diagnozuoti jų atsiradimo priežastį. Dėl to gali tekti klostę pašalinti chirurginiu būdu.
4. Spuogai
Spuogai išangės srityje paprastai gali atsirasti dėl porų užsikimšimo riebalais bei negyvomis odos ląstelėmis. Užsikimšusi pora gali supūliuoti, tad susiformuoja spuogas. Toks spuogas gali būti jaučiamas kaip minkštas skysčio prisipildęs guzelis. Sudirgintas toks spuogas gali tapti skausmingas.
Primygtinai patariama nespausti tokių spuogų, nes gali išsivystyti infekcija.
Gydymas:
Gydant jau susiformavusius spuogus arba siekiant užkirsti jiems kelią svarbu palaikyti išangės sritį sausą ir švarią. Venkite tos srities skutimo ar plaukų joje šalinimo vašku ir kitomis priemonėmis. Taip pat sveikai maitinkitės.
5. Karpos
Karpos ant išangės gali išaugti dėl užsikrėtimo žmogaus papilomos virusu. Karpos gali būti mažos – 5 mm ar mažesnės, tačiau taip pat gali išaugti ir didelės ir plisti. Tokios karpos paprastai yra odos spalvos.
Kai kurie karpų atsiradimo simptomai: kraujavimas, pilnumo ar diskomforto jausmas išangės srityje, niežėjimas, gleivių išsiskyrimas.
Gydymas:
Analinių karpų gydymas priklauso nuo jų dydžio ir skaičiaus. Paprastai pacientams yra skiriama tepalų, kurių sudėtyje yra podofilino arba dichloracto rūgšties. Taip pat gydytojas gali siūlyti karpas užšaldyti. Žmogaus papilomos virusas sukelia didžiąją dalį išangės vėžio ir beveik visus gimdos kaklelio vėžio atvejus. Todėl labai svarbu gydyti analines karpas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad 90 proc. ŽPV infekcijų praeina savaime per dvejus metus. Jeigu manote, kad galite turėti analinių karpų, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
6. Užkrečiamasis moliuskas
Užkrečiamasis moliuskas yra virusinė liga, kuomet ant odos atsiranda bėrimas (papulės). Jos gali būti skaidrios, gelsvos, odos spalvos, raudonos ar rožinės. Paprastai tokios papulės yra kietos, glotnios ir kupolo formos.
Kai lytinių santykių metu perduodamas toks užkrečiamasis moliuskas, pažeidimų atsiranda ant apatinės pilvo dalies, viršutinės šlaunų dalies, išangės ir genitalijų srityje. Gali atsirasti kelios arba daug įvairaus dydžio papulių.
Gydymas
Kartais tokios papulės išnyksta savaime be gydymo, tačiau tai gali užtrukti keletą mėnesių. Gydytojas gali skirti tepalo, kurio sudėtyje būtų podofilotoksino, salicilo rūgšties arba kalio hidroksido. Taip pat galima papules šalinti lazeriu ar jas šaldyti.
7. Išangės vėžys
Išangės vėžys susiformuoja iš išangėje esančių vėžinių ląstelių. Ląstelės gali suformuoti darinį arba guzą, tačiau taip įvyksta ne visada. Apie išangės vėžį gali byloti: pasikeitęs tuštinimasis (labai siauros išmatos), išskyros (gleivės), skausmas išangės srityje, kraujavimas, niežėjimas, padidėję limfmazgiai kirkšnyse. Pajutęs tokius simptomus žmogus nedelsdamas privalo kreiptis į gydytoją.
Gydymas:
Chemoterapija, spindulinė terapija, operacija. Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu dėl nepaaiškinamos priežasties pasikeitė tuštinimasis, išangės srityje dažnai jaučiamas diskomfortas, ypač tuštinantis. Taip pat iš išangės gali pasirodyti pūlių. Be to, žmogus gali jausti sisteminės infekcijos simptomų, tokių kaip karščiavimas, tinimas ar paraudimas. Po tuštinimosi ant tualetinio popieriaus pastebėtas vis didesnis kraujo kiekis taip pat gali simbolizuoti apie išangės vėžį.
Diagnozės nustatymas
Siekdamas nustatyti diagnozę gydytojas išklausys paciento nusiskundimus ir paklaus apie simptomus, o vėliau atliks apžiūrą. Taip pat gydytojas gali paimti nedidelį audinio mėginį. Vėliau gydytojas gali rekomenduoti atliktų kitų tyrimų, kaip sigmoidoskopija ar kolonoskopija, kad nustatytų kokius nors galimus pakitimus. Kolonoskopijos metu galima nustatyti, ar kokie nors pažeidimai nėra išplitę virškinamajame trakte.
