„Visa tai yra etiketės. Gali būti ir muzikantas, ir keliautojas. Gali būti nei tas, nei tas“, – šiandien įsitikinęs D. Narauskas.
Savo patirtimi D. Narauskas dalinose laidoje „Normalūs Neurotikai“.
Buvo akimirkų, kai pačiam tapo šlykštu nuo savęs
Etikečių Danielius nemėgsta ir savo kailiu yra patyręs, kokios žalojančios, skaudžios bei neteisingos jos gali būti. Paauglystėje jam buvo diagnozuota anoreksija, o prie to privedė mokykloje kęstos patyčios. Kaip pripažįsta pašnekovas, jis buvo jautrus vaikas ir kuo labiau į patyčias reaguodavo, tuo jos labiau stiprėjo.
„Taip pamažu mane pradėjo valgyti. Aš pradėjau tikėti, kad aš tikrai esu stambus, per stambus ir kad manęs mano aplinka, bendraamžiai, visuomenė nepriims, jeigu aš būsiu toks“, – apie savo išgyvenimus šiandien kalba jis.
„Koks buvo tas kelias, nes tai įvyksta ne per vieną dieną. Tu tiesiog nustojai valgyti, slėpeisi nuo tėvų?“ – klausiu jo.
„Prisimenu, man mama ryte, prieš einant į darbą, padarydavo sumuštinius, aš nusinešdavau juos į kambarį, sakydavau, kad valgau, bet iš tiesų įdėdavau į kuprinę ir paskui išmesdavau“, – savo istorija dalinasi D. Narauskas.
Vaikinas pasakoja, kad tuomet per pusę metų numetė 13-14 kilogramų. Tokių staigių išvaizdos pokyčių išsigandę tėvai atsakymų puolė ieškoti medikų kabinetuose: tyrė kraują, širdį, viską, ką tik galėjo, kol galiausiai suprato, jog sūnus greičiausiai meluoja.
„Aš pamenu, kad mažiausiai svėriau 49 kilogramus, o mano ūgis yra 1,82 m. Buvo net laikotarpis, kai pačiam pasidarė šlykštu nuo savęs. Prisimenu, nuėjau į vonią ir vonios veidrodyje stoviu nuogas, o ten, kur turi būti krūtinė, jau visiškai nebuvo jokios formos – nei raumenų, nieko. Buvo kaulai. Tiesiog matėsi kaulai. Ir man pačiam jau taip... koktu pasidarė nuo to vaizdo“, – savo išgyvenimais dabar atvirai dalinasi vyras.
Nematė realybės realiai
Kaip sako Danielius, tuomet jis „nematė realybės realiai“, todėl šiandien itin vertina tikrumą. Tai viena priežasčių, kodėl savo emociniais, kartais net ir labai asmeniškais patyrimais D. Narauskas dalinasi ir socialiniuose tinkluose. Kaip pats sako, čia yra daug apsimetinėjimo ir jis nenorėjo būti to dalimi.
„Dažnai tarp draugų ir artimų žmonių pastebiu tokią stigmą – na niekam neįdomu arba kaip aš pasirodysiu, mano identitetas socialinėj erdvėj visai kitoks. Jeigu aš dabar pradėsiu rašyti apie psichologinius dalykus, tai ką pagalvos žmonės ofise, su kuriais dirbu“, – apie jo aplinkoje vis dar vyraujančias nuostatas kalba muzikantas.
Paklaustas, kokių reakcijų iš aplinkinių pats sulaukė, kai pradėjo dalintis išgyvenimais, pašnekovas atviras: „Jie iš pradžių juokėsi. Šiek tiek juokėsi. Bet koks skirtumas“.
Tiesa, supratimas, kad kitų žmonių nuomonė nebūtinai geriausias vedlys, Danieliui atėjo tikrai ne iš karto. Vyras tikina, kad pirmasis ryškus lūžis jo mąstyme įvyko metus studijas universitete. Tąkart, sako jis, pergyvenau, ką apie mane pagalvos tėvai, draugai, kaip aš sutikęs pažįstamą pasakysiu, kad niekur nestudijuoju. Vis tik galiausiai nusprendęs mesti mokslus pašnekovas sako pajutęs laisvę.
„Lyg rūkas dingo nuo akių“, – šypsosi Danielius.
D. Narauskas įsitikinęs, kad vadovaudamiesi aplinkos nuomone mes kartais sudedame visas pastangas į dalykus, kurių mums net nereikia ir pradedame eiti ne savo keliu.
„Prisimenu dar po mokyklos tuo pačiu laikotarpiu labai susidomėjau verslu irgi, galima sakyti, ėjau prieš save. Dabar reflektuojant suprantu, kad aš pradėjau įtikėti kažkieno kito svajone ir pradėjau vaikščioti apsivilkęs švarkais, kostiuminėm kelnėm ar kažkokiais gražiais džinsais, ir galvojau, kad būsiu verslininkas“, – savo paties patirtimi dalijasi pašnekovas.
„Nes visuomenės standartas yra, kad jeigu nori būti sėkmingu žmogumi, turi būti verslininku“, – šypteliu. D. Narauskas linkteli: „Verslininku, uždirbti daug pinigų, sukurt darbo vietų.“
Šiandien būgnų vakarus organizuojantis ir muzikai atsidavęs vyras tikina – jausmas, kuris apima darant tai, ką iš tiesų liepia širdis, yra toks geras, kad jo tikrai neverta paaukoti dėl kitų nuomonės. Bėda tik ta, sako jis, kad kartais nesugebame išgirsti savo vidaus.
Iš skausmo perbėgo Aliaską
Kad ir kaip netikėtai beskambėtų, pačiam Danieliui išgirsti savo vidinį balsą gera vieta tapo Aliaska. Ten pašnekovas išvyko 2019 m. ir beveik mėnesį praleido visiškai vienas, be interneto, be socialinių tinklų, dažnai net ir be telefono ryšio.
„Aš tiesiog vieną dieną sugalvojau perbėgti tą valstiją, kad ir kaip tai keistai ar kvailai skambėtų. Sugalvojau tai padaryti ir pavyko. Tai man dar pačiam iki šiol kelia nuostabą. Bet tikrai nereikia slėpti, kad tai kilo iš skausmo. Tuo metu nesijaučiau gerai, galvojau – bet kur bus geriau tik ne čia“, – atvirauja vyras.
Paklaustas, ar Aliaskoje akistata su savimi įvyko, pašnekovas patikina – tikrai taip.
„Aš tiesiog bėgau ir viskas. Paskui kūrenau lauželį, gaminausi maistą ir viskas. Tai mane pradėjo labai švarinti iš vidaus. Turi laiko apie viską pagalvoti – apie save, kas su tavimi gerai, kas negerai, apie savo šeimą, apie savo draugus. Nebėra išorinių dirgiklių.
Sukūriau dar stipresnį ryšį su savimi, kažkaip visiškai dingo vienišumo jausmas. Galvojau, kad labai keista, kad aš visiškai nesijaučiu vienišas. Aš realiai buvau vienas, bet atrodė, kad ne tik esu ne vienas, o gamtos dalis. Aš jaučiausi, gal grubiai pasakysiu, bet vos ne kaip koks gyvūnas. Ta prasme, kaip visiška maža gamtos dalelė. Nesijaučiau nei svarbesnis, nei kažkoks menkas“, – savo patyrimais dalijasi D. Narauskas.
Pašnekovas pripažįsta, kad paauglystėje sutrypta savivertė viduje ne kartą buvo pasėjusi abejonę, kaip jį priima kiti, o buvimas su savimi ir savimi tapo jo raktu į atsakymą. Pradėjęs dalintis tuo, kaip iš tiesų jaučiasi, D. Narauskas teigia sulaukęs galybės palaikymo, dar labiau pamilęs žmones ir supratęs, kad jo patirtys rezonuoja ne su vieno žmogaus patirtimi.
Paklaustas, ar šiandien jaučia aplinkos spaudimą, Danielius atsako ilgai negalvojęs: „Kuo toliau, tuo mažiau jaučiu tą spaudimą, nes man kuo toliau, tuo mažiau rūpi, ką apie mane galvoja žmonės. Dėl to labai labai džiaugiuos.“
