Iš šalies atrodome veiklūs ir gyvenantys svajonių gyvenimą, tik ką daryti, jei iš tiesų vien nuo minties apie darbą net nupurto, o pakelti galvą nuo pagalvės kas rytą tampą vis sudėtingiau.
Laidoje „Normalūs Neurotikai“ žurnalistė Gintarė Bakūnaitė kalbėjosi su Žmogaus studijų centro psichologe dr. Edita Dereškevičiūte apie perpildytas dienotvarkes bei perdegimą.
Daktarė E. Dereškevičiūtė mano, kad po poreikiu daug veikti ir visur būti gali slėptis labai daug dalykų, nes žmonės yra labai įvairūs.
„Vienas iš tų dalykų yra tai, kas apskritai visuomenėje skamba kaip sėkmingo žmogaus stereotipas. Tai žmogus, kuris daro daugiau, kuris spėja visur, yra matomas, vertinimas ir, atrodytų, kad tai yra labai saldu.
Kartais, aišku, tai susiję ir su tam tikrais mūsų, taip galima pavadinti, kompleksais ar gal net traumomis, kai atrodo, kad niekada nesu pakankamas ir vis norisi kažkam įrodyti, kad galiu, sugebu ir taip toliau“, – vardijo priežastis psichologė.
Vis tik kas yra sėkmingas žmogus? Kaip jį galima būtų apibrėžti?
Anot laidos viešnios, viskas priklauso nuo individualaus sėkmės mato: ar jis yra išorėje, ar matuojamas pagal vidinį termometrą.
„Sėkmingam žmogui, matyt, yra ne tiek svarbu, kiek daug aš padarau, koks esu produktyvus ar kokių aukštumų pasiekiau, bet kiek aš tai vertinu ir esu patenkintas tais dalykais, kuriuos padariau ir kurių pasiekiau.
Išorė gali kelti pačių įvairiausių reikalavimų, pačių įvairiausių standartų ir niekada negalėsi pasiekti to Everesto, nes, atrodo, kad jis visą laiką tolsta“, – įspėjo daktarė E. Dereškevičiūtė.
Ji atkreipė dėmesį į paradoksinę pokyčių teoriją, kuri sako, kad pokytis arba bet koks įvykis neįvyksta tada, kai pats save stumi. Pokytis įvyksta tada, kai sustoji ir įsisąmonini, koks iš tiesų tavo noras ar siekis.
Taigi specialistė siūlė stabtelėti ir susivokti, kiek iš tiesų esate laimingas darbe ir mėgaujatės tuo, ką darote, arba kiek iš tiesų esate laimingas, turėdamas kokį nors pomėgį, kuris galbūt yra madingas, bet, ar iš tiesų tai tinka jums.
Ir nors atrodo, kad karjera šiuo metu yra prioritetų sąrašo viršuje, daktarė sakė, kad išties jaunesniajai kartai ne karjera pati savaime tampa prioritetu, bet darbas, kuris patinka, teikia prasmę gyvenimui, kuris padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
„Vyresnioji karta yra gal labiau karjeristų. Mes gal ir auklėjami buvome tokiu būdu, kad darbas, karjera, pasiekimai yra labai svarbu. Mokykloje nebuvo kito pažymio penkiabalėje sistemoje, tik penketas. Jeigu parnešei ketvertą, tai – ne pažymys. Jeigu neįsistojai į universitetą, reiškia, nelabai kam esi tikęs.
Šiandien, mano galva, atsiranda daugiau sąmoningumo, susivokimo, kad karjera yra tik viena iš gyvenimo sričių. Ji gali ir prisideda prie mūsų laimės, bet klausimas, kokia karjeros kokybė.
Gali būti, kad kai kurie žmonės įsibėgėja, nori labai daug, tada perdega ir nieko nebenori. Tada metasi į kitą kraštutinumą – sakykime, išvažiuoja kur nors pamedituoti, lyg negalėtų medituoti čia, Lietuvoje ar lyg negalėtų pailsėti, darydami pertraukas tarp darbų“, – pastebėjo daktarė E. Dereškevičiūtė.
39 proc. darbuotojų Europos regione kasdien patiria stresą, 37 proc. – nerimą, 19 proc. – pyktį, o 21 proc. – liūdesį. Psichologė sakė, kad ją išties šie „Gallup“ tyrimo rezultatai liūdina.
Kartu ji paminėjo Pasaulio sveikatos organizacijos išvadą, padarytą 2019 m., kad perdegimas, kaip profesinis fenomenas, turėtų būti įtrauktas į tarptautinę ligų klasifikaciją, kas ir buvo padaryta.
„Ką reiškia profesinis fenomenas? Tai reiškia, kad tai nėra traktuojama, kaip liga, bet kaip veiksnys, kuris daro reikšmingą įtaką mūsų savijautai, sveikatai, apsilankymui pas sveikatos priežiūros specialistus“, – paaiškino daktarė.
Perdegimą ar stresą nulemia milžiniški informacijos kiekiai, kurie kasdien didėja. Kartu reikalaujama vis daugiau, įvairesnių ir sudėtingesnių įgūdžių, kad pavyktų gerai atlikti darbą.
„Kai tų reikalavimų yra labai daug ir dar atsiranda paties žmogaus siekis būti tobulu arba viską tobulai padaryti, tada mes ir turime perdegimą. Perdegimas yra fenomenas, apibūdinamas paprastai – tai visiškai fizinio, psichinio ir emocinio išsekimo būsena, kai nesinori nieko: kai nebedžiugina darbas, gyvenimas, draugai, kai norisi pasitraukti ir įlįsti į urvą.
Kartais net ne aplinka ir ne darbas perdegina, bet patys žmonės save perdegina, keldami sau perdėtus reikalavimus“, – neabejojo E. Dereškevičiūtė.
Daktarė pamokė: „Jeigu matai, kad tavo baseinas ar taurė pilna ir jau liejasi per kraštus, tai tiesiog negali daugiau negu gali“.
Darbo rinkoje yra ir naujas terminas – tylusis atsitraukimas, kuris, anot psichologės, apibūdinamas kaip darbuotojų apatija. Ji pasireiškia neprisėmimu jokių papildomų darbų, kurių nėra pareigybės aprašyme.
„Tai gali būti atsitraukimas iš bendravimo santykyje su bendradarbiais, atsitraukimas nuo emocinio įsitraukimo į veiklas, diskusijas ir kitus dalykus.
Aš kartais galvoju, ar tai naujas fenomenas, ar mes tiesiog seną fenomeną pavadinome naujai.
Perdegimas irgi nėra įvykis, kuris mūsų gyvenime vieną dieną įvyko, atsitiko, ištiko. Iki perdegimo, kai kurie autoriai sako, yra 12 laiptelių. Viename iš tų laiptelių galime matyti tai, ką vadiname tyliuoju atsitraukimu, kai žmogui tiek visko daug ir jis sąmoningai arba nesąmoningai sako: „Gana“, – aiškino daktarė E. Dereškevičiūtė.
Psichologai sako, kad tyliam atsitraukimui labai padeda ir tyli organizacijų kultūra – vengimas kalbėti apie nemalonius dalykus, apie tai, kas iš tikrųjų žmogui rūpi ir skauda. Tai labai specifiškai susiję ir su vadovo elgesiu, kuomet jis neatkreipia dėmesio į staiga pasikeitusį darbuotojo elgesį, kai žmogus iš aktyvaus tampa visiškai pasyviu.
Daktarė sakė, kad jeigu vadovas jūsų negirdi ar nenori girdėti, darbuotojui turėtų kilti klausimas, ar nori su tokiu darbdaviu ar vadovu dirbti.
„Tokiu atveju darbuotojai „balsuoja kojomis“ arba pareiškimais išeiti iš darbo“, – pastebėjo psichologė.
Kita vertus, kai žmonės sako, kad jiems tenka didelis darbų krūvis, kartais jis objektyviai yra didelis, bet kartais susijęs su mūsų gebėjimu susitvarkyti su tam tikromis užduotimis. Jeigu gebėjimų ar kompetencijos trūksta atlikti tam tikrai užduočiai, darbas dirbamas lėčiau, daugiau priveliama klaidų, kurias tenka taisyti. Taip darbų krūvis tik didėja. Reikėtų kritiškai įsivertinti, kiek tai susiję su išties dideliu darbų krūviu, o kiek su pačiu darbuotoju.
Taigi, kas rodo, kad gal jau metas mesti darbą?
Psichologė siūlė atsakyti sau į klausimą: „Kiek man pasitenkinimo teikia dalykai, kuriuos darau? Ar man patinka, ar vertina, ar jaučiu prasmę ir kiek su tuo dera darbas?“
Kartu laidos viešnia siūlė stebėti savo kūną ir jo siunčiamus signalus.
„Jeigu ryte nesinori kelti galvos nuo pagalvės, nesinori eiti į darbą, nes jaučiuosi pavargęs kaip šuo, nors atrodo, kad miegojau, kad ilsėjausi, bet nematau jokios perspektyvos ir t. t., tai yra fizinis pervargimo ženklas.
Nebūtina keisti darbą, bet reikia keisti tai, kaip dirbu tą darbą ir pasirinkti tokį tempą, ritmą, kuris ir džiaugsmo teiks, ir kuris baigsis produktyvumu ir pokalbiu“, – patarė E. Dereškevičiūtė.