Pirmiausia, jums reikės nusiprausti, ir ne vieną kartą, bet dažnai. Praktiškai – kiekvieną dieną. Antra, reikės išmesti visus drabužius, kuriuos esate sukaupęs, su kuriais atrodote, kaip tarptautinės botanikų olimpiados nugalėtojas. Trečia, jums reikia apsikirpti. Jei plaukų nedaug, tai nepadės juos augintis kuo ilgesnius ir simetriškai dėliotis ant pakaušio, kaip kokiam rašytojų sąjungos nariui. Ir teks susitvarkyti su tuo, kaip kvepiate.
Jei manote, kad „tikras vyras turi kvepėti tik dyzelinu“, tai jums turiu naujieną. Moterys pakenčia smirdinčius dyzelinu, išsipeckiojusius tepalais ir murzinomis panagėmis proletarus tik tada, jei tai nėra jų nuolatinis užsiėmimas. Jei vyras turi gerą darbą arba sėkmingą verslą ir mėgsta krapštyti motociklą sekmadieniais, kol visi miega, tada viskas gerai.
Jei pagiringas diedas uždirba minimumą, daužydamas kūju per kokius surūdijusias garažo duris, ir kūjis yra vienintelis instrumentas, kuriuo jis moka naudotis, tai jo vertė poravimosi rinkoje yra ne ką didesnė, nei kalėdinio atviruko vertė knygyne sausio mėnesį.
Nors vyriškų ir moteriškų kvapų nėra (yra tik kvepalai, labiau taikomi vyrams), būna kompozicijos ir sudėtinės dalys, kurias tikrai lengviau įsivaizduoti dvelkiant nuo vyrų, negu nuo moterų. Sunki odinių drabužių oda (kuo kvepia odiniai rūbai, tuoj pakalbėsime, nes visai ten ne viskas taip paprasta, kaip galvojate), derva, smilkalai, romas, dūmai, svylanti guma gali sudaryti kompoziciją, kuri tikrai nebus tradiciškai moteriška (aš neturiu omenyje, kad moterys būtinai turi dvelkti gėlėmis, žolėmis, žaliąja arbata, jūros vandeniu ir lengvai saldžiu sandalmedžiu).
Kvepalai, apie kuriuos aš jums papasakosiu šiandien, taiko į legendą ir svajonę apie drąsų, nesiskutusį, juodais marškinėliais apsivilkusį maištininką. „Koks tu blogas“, sako moterys savo mylimiesiems. Vyrai perka tokius kvepalus daugiau dėl savęs pačių, nes nori jaustis maištininkais ir vienišais vilkais.
„John Varvatos – Dark Rebel Rider“.
„Dark Rebel Rider“ (mados namai iš Niujorko „John Varvatos“), pagal pavadinimą, būtų kažkas panašaus į tamsų maištininką ant motociklo (na, gerai, „rider“ nebūtinai tik važiuojantis ant motociklo, bet maištininką sunku įsivaizduoti parketiniame džipe arba elektromobilyje, o susieti su jojančiu ant arklio būtų pernelyg senamadiška). Buteliukas apvilktas odine striuke su užtrauktu, kaip koks tikras baikeris. Kiekvienam buteliukui yra pasiūta nuosava striukelė – įsivaizduokite, kiek tai prisideda prie kainos.
John Varvatos yra amerikiečių dizaineris iš Mičigano, dirbantis Niujorke. Skirtingai nuo daugelio dizainerių, kurie savo vardu pavadina kvepalus ir siūlo juos rinkai, John Varvatos beveik niekada nesiūlo nieko vidutiniško. Nuo pat pirmojo, originalaus medžio ir prieskonių kvapo, iki John Varvatos Artisan Blu, apie kuriuos rašiau čia, portale DELFI, tai labai išraiškingi ir drąsūs kvapai, daugelis jų nesibeldžiantys į duris, o spiriantys jas koja, arba gal net lipantys pro langą. Ir daugelį jų kūrė Rodrigo Flores-Roux, meksikiečių kilmės ir prancūziško išsilavinimo kvepalų meistras.
Rodrigo Flores-Roux yra vienas talentingiausių (mano požiūriu) kvapų meistrų, šiandien kuriančių pasaulyje: jo sukurtos kompozicijos, nepaisant kainos, paima mano vaizduotę ir niekur jos nepaleidžia. Nuo „Tom Ford Portofino Acqua“, beveik vien tik citrusais trykštančios Italijos impresijos su vos truputėliu medžio pagrindo, svaiginančio 1997 metų kūrinio „Clinique Happy“ (greipfrutai, mandarinų žiedai, magnolijos ir kitos gėlės), ir iki „Donna Karan Black Cashmere“ (2002) – kur grojo smilkalai dar tada, kai smilkalai nebuvo madingi.
„Dark Rebel Rider“, išleisti 2016 metais, buvo tęsinys – metais anksčiau buvo „Dark Rebel“ (buteliukas be striukės, bet surištas odine virvele), ir pirmajame variante buvo tabakas, romas, dūmai (ir tai buvo tas pats kvepalų kūrėjas). Tai buvo (ir vis dar tebėra parduodami) labai geri kvepalai, kuriuos aš dabar užsimaniau nusipirkti.
„Dark Rebel Rider“ (Lietuvoje juos galima nusipirkti už maždaug 50 eurų) atsidaro karčiuoju apelsinu, šafranu, aitriais aldehidais (primenančiais tepalus, degalus, tirpiklius – visokią chemiją), egzotiniais osmanto žiedais, ir tada prasideda „odos kvapas“, lyg susivyniojus galvą į odinę striukę ir traukiant į save pro šnerves odos kvapą.
Odos kvapo – odinės striukės, odinio automobilio interjero, odinės sofos – iš tikrųjų nėra. Išdirbta, rauginta oda šiaip labai stipriai dvokia. Taip dvokia, kad tradicinis odos raugyklos kvapas Viduramžių miestuose buvo laikomas blogesniu net už skerdyklos kvapą. Kai mes šiandien kalbame apie nuostabų odos kvapą, mes kalbame apie aromatizatorius, kurie naudojami odos natūralaus bjauraus kvapo panaikinimui. Kas geriausiai panaikina blogą kvapą? Tai, kas šimtmečiais būdavo naudojama baisiausio kvapo, yrančio numirėlio smarvės, permušimui: smilkalai ir kvapiosios Artimųjų Rytų ir Afrikos, aromatinės dervos.
Ir būtent šie komponentai yra pagrindiniai „Dark Rebel Rider“ kvepaluose. Somalio smilkalai, agarmedis, stirako derva. Klysta tie, kas mano, kad visi smilkalai vienodi. O ne. Smilkalų yra daug ir įvairių, ir tai atskiras pasaulis, kurį pradėjus nagrinėti, atrodo, negali išeiti. Kitos dvi absoliučiai begalinės kvapų grupės yra citrusai ir medžio kvapas.
Bandžiau suprasti, ar „Dark Rebel Rider“ visgi yra tikrai stiprus kūrinys, ar popsinis taikymas į „brutalaus vyriškumo madą“. Nuosprendis gavosi vienareikšmis: tai didelis ir labai pasitikintis savimi odos ir smilkalų ir medžio kvapo festivalis, tai jūsų mėgiamiausia odinė striukė, motociklas, gera savijauta ir nuotykio džiaugsmas, laužo (arba gal net gaisro) dūmai ir gyvenimas šia diena.
