Tiesa, gudresni dar priduria, kad mes nieko nekopijuojame, čia tik įspūdis, impresija, žaismas – ir šalia nurodo, kurių konkrečiai kvepalų jie nekopijuoja. Dažnai flakonas taip pat yra padarytas labai panašus į tą originalą, kurio jie nekopijuoja. Kur bepažiūrėsi, vyrams Aventus Creed (nes nejau tris šimtus eurų mokėsi), o moterims – Baccarat 540 (dėl tos pačios priežasties) – imitacijos ir „versijos“. Versija, atsiprašau, ko? Tikri kvepalai yra tie tikrieji, kaip ir parfumerijos meistrai yra tikrieji, o jūs parduodat elgetyno dezodorantus, kuriuos perka glamūrinės ubagės kiauromis kišenėmis, žiūrinčios Instagrame garsias influenceres kiaunes ir vaizduojančias ponias.
Klausyk, Šardonėja, Gitanita, Čika-Margarita, tu nieko neapgausi, severiute tu, elgeta velnių nelaiminga, niekas nepagalvos, kad tu tikru bakaratu kvepi arba Oud for Greatness – Initio (stebuklingai geras ir magiškas agarmedžio produktas, rašiau apie jį čia: https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-apzvelgia-kvepalus-kuriuos-anksciau-vertino-tik-uz-pinigus.d?id=83543813), tu valkata internetų, tavo kvapo pigumas yra taip pat matomas, kaip ir tavo suklastotos Gukki arba Dolche Kabana rankinės, kurią pirkai Paryžiuje nuo šaligatvio, iš Senegalo prekeivio.
Ir ten, reklamose, prirašyta kliedesių, per ausis lenda. „Natūralūs aliejai, tik natūraliausios medžiagos, biologiškai ir cheminiu būdu patikrintos ir garantuotai atitinkančios aukščiausius kokybės standartus“ – sarmatos turėkit, ką jūs šnekat, gėda klausyt, marmalas bet koks, aliejukas su spiritu, pilstomas už Europos Sąjungos ribų, nes tik trečiajame pasaulyje tas šlamštas yra pusiau legalus gaminti, o pas mus jo kol kas nedraudžia parduoti. Beje, tą patį fufelį ir barachlo, kaip ir influencerės tiesintais plaukais ir išpešiotais antakiais internetuose, pardavinėja ponia Larisa, kuri dirba Halės turgavietėje, prie pat leopardinių tympų ir XXXXXL dydžio liemenėlių, galiu jus supažindinti, jei norite, paminėkite mano vardą, jums padarys vieno euro nuolaidą kvepalams, jei pirksite tris buteliukus iš karto. Reklamose tas atliekas buteliuose su kreivomis etiketėmis net drįsta vadinti nišiniais kvepalais, kokia niša, ką? Prišlapinta tarpuvartė gal labiau – juo labiau kad Instagrame flakonėlį laiko ranka pajuodusiais nagais ir už kadro kalba vyras su tonu ir intonacija iš „Aliukų“ arba „Pūko radijo“, kažką apie geidžiamiausią aistros aromatą. Nežinau, kas baisiau tose reklamose – ar tos miaukiančios kiaunikės su turgaus marozaitės dikcija, ar 1993 metų „Dinamikos“ klavišininkų ir niauktų langų tembras.
Ir tie prakeikti žulikai, svetimos intelektinės nuosavybės legalūs vagys (nes, deja, vaizduoti kvailelius nėra uždrausta, jie juk tik panašius pavadinimus ir flakonus naudoja) imituoja net tokius kvepalus, kuriuos, atrodo, nuėjai ir nusipirkai. Kažkada Kaune, sako, vogdavo iš fabriko „Liepsna“ degtukus ir pardavinėjo Aleksoto turgelyje su 10 procentų nuolaida, degtukų dėžutė kainavo kapeiką, tai ten galima buvo nusipirkti dešimt dėžučių už devynias kapeikas. Būtent tokie žmonės, trupinių rankiotojai, ir renkasi taupyti net tada, kai nėra ką ir taupyti.
Pavyzdžiui, Encre Noire (juodasis rašalas) iš Lalique yra populiarūs, daugiau vyrų mėgstami, sūrūs ir atšiaurūs: gerai tinka mums, šiauriečiams. Dar radikalesnis sūrumo ir deguto kvapas yra Comme des Garcons BLACK, apie kuriuos irgi rašiau čia, DELFI portale, prieš trejus metus (https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-pauostykit-kas-nores-kvepintis-valciu-degutu.d?id=80083747), arba Monocle Scent One: Hinoki („Kvepiu, kaip japoniška medžio vonia“ https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-kvepiu-kaip-japoniska-medzio-vonia.d?id=83186521).
Pavadinimas „Juodas rašalas“ priminė tikrą atsitikimą iš sovietinės Lietuvos praeities. Simono Konarskio gatvėje, ten, kur dabar LRT, anksčiau buvo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Ministrų tarybos radijo ir televizijos komitetas, ir jo pirmininkas trisdešimt metų, nuo 1957 iki 1987, buvo komunistas Jonas Januitis, grėsmingas žiniasklaidos šefas. Per pietus jis eidavo pasivaikščioti į Vingio parką. Prie komiteto durų išeidamas sutinka pažįstamą televizijos operatorių, kuris skuba atgal į darbą. „Kur buvot, draugas Vaclovai, darbo metu?“, griežtai paklausia. Šis, pasimetęs, bet atviras, sąžiningai atsako: „Rašalo pirkti, iki Vingio parduotuvės“. „Rašalo...“, mąsliai pasakė Januitis. „Rašalu turėtų sandėlyje pasirūpinti.“
Rašalu vadino pigų vaisių ir uogų vyną, kurio ir buvo išėjęs operatorius. Viršininkas, gyvenęs kitokį gyvenimą, buvo tiek atitrūkęs nuo paprastų žmonių, pagalvojo, kad darbuotojas turi pats pirkti kanceliarinių prekių, net rašalo į rašalinę.
Komentarai lietuviškuose internetuose apie šį kvapą pasirodė komiški: kvapas, girdi, visiškai į rašalą nepanašus, ir dar ten buvo parašyta kažkas tokio – stiprus, švelnus, ir panašios nesąmonės.
Čia ir problema su lietuviška parfumerijos rinka. Žmonės nesupranta kvapų ir nemoka apie juos pasakoti, nebent pasako, kad kvapas yra „saldus“, kai užčiuopia vanilę, arba, jeigu yra daug mėtų ir baziliko, ir citrusų, pasako, kad kvapas „gaivus“. Daugiausia ten kliedesiai apie „kvapą savimi pasitikinčiam, stipriam, paslaptingam vyrui“, arba „isteriškai, kaprizingai, nuolatos blogos nuotaikos moteriai, kurios visus gyvenimo syvus iščiulpė vaikai ir stuobrys vyras“. Na, gerai, šį antrąjį variantą tai aš pats sugalvojau.
Tie žmonės tikrai nėra uostę rašalo, tušo, tušinuko, akvarelinių dažų ar juo labiau aliejinių dažų, kuriais tapoma ant drobės.
Encre Noire kvepia tikrai, kaip rašalas ir medis, medinis suolas senoje mokykloje, sena spinta daug dešimtmečių skaičiuojančiame kabinete provincijos laikraščio redakcijoje.
Sukurti 2006 metais, jie yra gana drąsios ir nišinės perfumerės Nathalie Lorson kūrinys. Gimusi pietų Prancūzijoje, Grasse, kur yra pasaulio parfumerijos centras, ji dirbo dideliems prekių ženklams ir ypač išgarsėjo sukūrusi Yves Saint Laurent Black Opium. Jos portfelyje ir labai komerciškai išgarsintos kliurkos: naujasis Givenchy Gentleman (2017 metų), kuris absoliučiai išniekino senuosius to paties pavadinimo kvepalus, apie kuriuos rašiau neseniai („Kvapas iš tada, kai man buvo treji metai“ https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-kvapas-is-tada-kai-man-buvo-treji-metai.d?id=90159867). Jos yra ir puikus kūrinys iš Omano kvapų namų Amouage kolekcijos, Opus IX (pipirai, oda, bičių vaškas).
Lalique Encre Noire sudaužo visas kvapų taisykles: atsiveria kipariso mediena, gal net drožlėmis – ten, kur turėtų būti citrusas, bet jokio jums citruso, medis čia yra viršutinė nata, ir greta jo muilo žolė vetyveris iš Haičio ir konjakas, o nudžiūvimą fiksuoja muskusas ir Kašmyro mediena (sandalmedžio variantas, kiek pasūdytas tuo pačiu muskusu, bet gal saldesniu) – stipri, švelni, kone kreminė bazė ir labai, labai elegantiška, ilga ir stabili mediena, kuri niekur nepabėga. Cigarai, gal dar kankorėžiai ir šiek tiek spyglių šioje fantastinėje kompozicijoje.
Jei esate vienas iš tų hipsterių, kurie vaikšto apsivilkę languotus marškinius ir svajoja dirbti medkirčiais, jums tikrai patiks šis kvapas. Aš ne hipsteris, aš – sielos aristokratas, ir man jis patinka ne mažiau.
