Kvepalus iš Paryžiaus mados namų „Chanel“ niekas nevadina nišiniais. Dar daugiau, kadangi jie platinami plačiai ir jiems ne bėda būti oro uoste, esu girdėjęs juos vadinant „štampovkėmis“. Tiesa yra ta, kad „Chanel“ kvepalus ruošia tie patys specialistai, kurie kuria ir rečiausius nišinius produktus, „Chanel“ paleidžia į rinką naujus pavadinimus retai ir nenoriai (pavyzdžiui, „Boss“ iš Vokietijos tvindo rinką naujomis versijomis vos ne tris kartus per metus, ir net specialistai nespėja orientuotis). „Chanel“ daro retai, brangiai ir iš peties.
Ir „Chanel“ niekada nieko nenukainoja. Jokiomis aplinkybėmis. Nebūna akcijų, nebūna specialių pasiūlymų, nieko nebūna. Visada visur viskam viena kaina, skirtis gali trim centais. Tas dalykas man patinka: nes „Chanel“ kvepalų niekada ir niekas neperka dėl akcijų. Juos perka dėl parfumerinės kokybės.
„Chanel Allure Homme“ („Allure“ reiškia potraukį, magnetinę jėgą) yra vienas retų pavyzdžių, kai kvapas yra toks vientisas, taip nušlifuotas, taip subalansuotas, kad atrodo, jį kūrė ne žmonės, o marsiečiai. Nebent tik Chanel Egoiste Platinum (apie juos rašiau čia) yra panašūs savo bauginančiu išbaigtumu. Jie yra lyg Auguste Rodin’o skulptūros, kur kiekviena linija yra tobula ir tobulesnė negali būti, kiekvienas raumens linkis ir įduba yra lyg Dievo rankomis daryta.
Tai ne Dievo ranka. Tai Jacques Polge, legendų legenda, vyriausiasis „Chanel“ kvapų meistras 37 metus, nuo 1978 iki 2015, užaugęs popiežių mieste Avinjone ir geležine ranka nustatęs „Chanel“ kvepalų viziją ir bendrąsias vertybes. Jis buvo tai kompanijai tas pat, kas Steve Jobs buvo kompanijai „Apple“.
Jacques Polge sukūrė ir tuos pačius „Egoiste Platinum“ (ir originalųjį „Egoiste“, kuris niekada nepasiekė savo antrojo numerio šlovės), ir rūsčius ir beveik animalistinius „Antaeus“, jam priklauso ir „Bleu de Chanel“, ir „Chanel pour Monsieur“ - visa tai yra klasikiniai parfumerijos luitai, kaip ir genialus, bet nebeparduodamas „Ungaro pour L’Homme“ (1991), kuriuos kažkokiu keistu būdu gavau nusipirkti aukcione ir ligi šiol negaliu patikėti, kad jie gyvena mano kolekcijoje. Tas žmogus turbūt yra maniakas, apsėstasis, nes jo visų kvapų pasakiška harmonija yra nesuprantama racionaliu protu. Kuo daugiau į juos gilinuosi, tuo labiau galvoju, kad tokiam kūriniui reikia antžmogiškų kūrybinių savybių. Tai lyg neurochirurgas, kuris rankomis ir protu padaro tai, kas mirtingajam npasiekiama.
Sudėtinės dalys, natų piramidė, yra apgaulinga savo pažįstamais elementais. Kvapui jau 21 metai, jam neseniai pradėjo pardavinėti alkoholį, jis sukurtas 1999 metais. Ką primena? Tikriausiai „CoSTUME NATIONAL HOMME“ (apie kuriuos rašiau portale DELFI jau senokai). Tas pats begaliniai prabangaus, saldaus, besiskleidžiančio ir nesustojančio medžio pojūtis.
„Chanel Allure Homme“ atsiveria citrusais: bergamote, citrinos žievele ir salstelėjančiu mandarinu. Pasidžiaukite tuo pirmuoju įspūdžiu, jis greitai išeina, ir pasigirsta pipirai (gamintojas sako: „Jamaikos pipirai“, ir turiu sutikti, čia būtent Karibai tame pojūtyje, gal romo atgarsiai, bet tikrai ne Azijos aitruma). Ir pagaliau karališkas, sulydytas ir sumaišytas, tobulai ir neapsakomai sumaišytas nudžiūvimas - ir saldieji pačiuliai, ir tonkos pupelės, ir sandalmedis su kedru, ir vos vos iš toli ataidintys smilkalai. Aš dar užuodžiau pušies sakus, bet gal čia mano vaizduotė?
Medis, brangūs baldai, gal statinės, kuriose buvo brandinamas viskis, cigarų dėžė, gal ir patys cigarai, vos užuomina apie juos, seno smilkalo dūmelis, vienuolynas, gaublys, seni žemėlapiai, Vatikano bankas, popiežiaus apartamentai, pasaulio valdymas ir klaupiantys prieš jus ant kelių tikintieji ir garbintojai, štai ant jūsų piršto Žvejo žiedas, vaizduojantis žveją Šv.Petrą, ir tą žiedą bučiuoja, ir plaikstosi nuo lengvo Romos vėjo storo aksomo užuolaidos. Kvapas užkloja, švelniai apima ir pavergia sau. Seniai nerašiau su tokiu malonumu.
