Užkalnis: taip kvepia mano paauglystės Amerika, ir taip turbūt kvepia Donaldas Trumpas

Taip kvepia Amerika, kurios lyg ir nebėra, nebent jei tiksliai žinai, kur jos ieškoti. Ne, žinoma, ji vis dar yra, tik kairieji piktuoliai nori jus įtikinti kitaip. Taip kvepėjo mano jaunystėje dėstytojai iš Anerikos, Vytauto Didžiojo Universitete (nepagalvokite, kad aš juos specialiai uosčiau, tiesiog buvau visada dėmesingas kvapams). Taip kvepėjo 1990 metai, taip dvelkė tie laikai, kai Billas Clintonas dar tik svajojo tapti JAV prezidentu, kai Boeing 747 buvo didingiausias pasaulio lėktuvas, kai mums Lietuvoje laisvė buvo naujas dalykas ir kai daugumas svajojome, kaip gerai gyvensime (kai kuriems pavyko, pavyzdžiui, man).

Kvepalų „Preferred Stock” pavadinimas šiandien daug kam atrodo groteskiškas, ypač Europoje: pavadinti parfumeriją pagal privilegijuotų akcijų rūšį šiandien atrodo keista, kai bet kokie finansiniai dalykai laikomi amoraliais, privati nuosavybė yra nusikaltimas, o turtas yra gėda. Bet 1990 metais mados buvo kitos, turtas buvo gerai, dividendai buvo jėga, vertybiniai popieriai kvepėjo sėkme ir platininė banko kortelė buvo seksualesnė už bet kokį nėriniuotą apatinį trikotažą.

Flakonas atrodo žaviai primityvus, ir kaina nedidelė: už 1,7 uncijos (50 ml) flakoną sumokėjau apie dvidešimt dolerių čia, kažkokioje Los Andželo vaistinėje, ir paskui supratau permokėjęs, internete gali jų gauti už vienuolika, bet koks skirtumas: ar čia dideli pinigai?

Neklauskite manęs, kiek kainuoja Lietuvoje: kiek man yra žinoma, Lietuvoje jo niekas neparduoda, todėl turėsite įsigyti per jūsų artimiausią kelionę į Ameriką.

Šis kvapas yra vienas iš tos klasikinės amerikietiškos galerijos: Aspen, Stetson, Brut, Old Spice, kurių net ir kvepalais daug kas nelaiko, tokie jie universalūs ir nebrangūs, ir jie vaistinėse ir pigiose parduotuvėse, bet man kaina nėra kriterijus. Galiu mokėti šimtus, galiu mokėti dešimt dolerių, tai tik pinigai ir nieko daugiau. Svarbiausia, ar kvapas kažką signalizuoja, ar kelia prisiminimus, ar kelia asociacijas, ar jums jis limpa, ar jis yra iš to paties vertybių pasaulio, kuriame esate jūs.

Man šis negudrus citrusais atsiveriantis kvapas, nudžiūstantis į sandalmedį, yra epochos ženklas.
Kvapas prasideda žaliąja citrina (laimu) ir apelsinais, o paskui atsiveria prieskoniai, gal gvazdikėliai ir kardamonas, jie nėra agresyvūs, tiesiog savo vietoje. Tuomet jau nudžiūvęs kvapas džiugina sandalmedžiu, marichuana atsiduodančiais pačiuliais ir dar prabangiu muilinu vetyveriu, lyg būtumėt plovęsi rankas labai brangiame viešbutyje, kur skysto muilo buteliukai po dvidešimt devynis dolerius. Dar yra jūržolių užuomina, lengvas dvelksmas.

Tai viskas, kas yra geriausia amerikietiškoje prabangoje: namai su langais į vandenyną, bangų ošimas, aromatizuoti oro kondicionieriai, židinys, savaitgalio pusryčiai erdviame restorane, kurie galėtų pamaitinti pusę Afrikos, stori rankšluosčiai, karštas dušas su vandens srove, kuri galėtų palaistyti mažą atsilikusio pasaulio šalį, kibirėliai su ledais, kavos aparatai kiekviename motelio kambaryje, karštos burbulinės vonios lauke ir vėsūs baseinai, tviskančios degalinės ir palmių šnarėjimas vakare virš galvos, kai pakyla vėjas. Tame flakone yra mano Amerika, kuri vis dar didžiuojasi savimi, vis dar džiaugiasi teise nešioti ginklus ir ją saugo, ir mažų miestelių suvenyrų parduotuvėse prekiauja marškinėliais, ant kurių parašyta: „Tau nepatinka Amerika? Aš tau padėsiu susikrauti daiktus ir galėsi keliauti, kur tau patinka.”

Jei jūsų neįžeidžia tokie sentimentai, jei manote, kad ši šalis yra kelrodė žvaigždė visam likusiam pasauliui, šis kvepalų flakonas bus kaip tik jums.