Kvepalai „Oyedo“ iš prancūzų parfumerių „Diptyque“ yra geras pavyzdys šiuolaikinės mados siūlyti rinkai lengvai atspėjamus ir pažįstamus kvapus, kuriuos gali užčiuopti ir neprofesionalai. Tai yra kvepalai, labai tinkami tiems, kas sako „nepakenčiu saldaus kvapo“ (ne saldumo jie nemėgsta, o tam tikrų prieskonių) arba vis dar skirsto kvepalus į vyriškus ir moteriškus (darsyk: nesąmonė ir praeities rinkodaros palikimas, bet tiek to).
Jeigu „Diptyque“ skirstytų kvapus pagal lytį (su pimpalu ar be), tai šituos turbūt priskirtų moteriškiems. Nors nė velnio jie ne moteriški, jie tik neturi nei tabako, nei odos natų, kurias žmonės pratę matyti „vyriškuose“ kvepaluose.
Bet jie neskirsto. Todėl purškiuosi jais ir vis tiek jaučiuosi vyras, koks ir esu. Jei jūsų vyriškumui kelia grėsmę jūsų naudojamas odekolonas, reiškia, jūs neturite vyriškumo, tik lytį, įrašytą pase. Bet čia kita tema. Labiausiai nuožmius snukelius nutaisę ir tatuiruotes rodantys Feisbuke kietekai yra visi širdyje nervingi pacukai, kasdien drebantys, ar kas nors nesuabejos jų lytine pakraipa.
Šituos pirkau Berlyne, kur supratau, kaip jie išsilaiko ir daro milijonines apyvartas. Vienų parfumerijos namų parduotuvė, padaryta ir atitaikyta pagal miesto stiliuką (čia Berlynas, ir todėl daug neobliuotų lentų lentynų ir pardavėja su tatuiruotėmis. Vieta – turbūt brangiausia įmanoma Berlyne. Įeini – jokio spaudimo. Uostyk nors ir visą dieną. Norėsi – papasakos. Kai norėsi – nusipirksi. Išeini galiausiai laimingas ir nesupranti, kaip ką tik kelis šimtus eurų išleidau kvepalams. Kitur žmonės už tiek mėnesį gyvena. Tai yra pardavimo magija. Čia tas pats, kaip iš „Apple“ parduotuvės išeini ir pats nesupranti – ar aš tik ką už PUSANTRO TŪKSTANČIO EURŲ įsigijau telefoną? Kas man buvo? Kas man yra negerai?
„Oyedo“ yra palyginti senas kvapas, jis buvo prie „grynų kvapų“ mados ištakų: sukurtas beveik prieš du dešimtmečius, 2000 metais. Tais laikais tai buvo inovacija.
Kvapas labai paprastas, atsidaro mandarinais, tais kalėdiniais, kai lupi, ir iš žievės į orą trykšta kvapnaus aliejaus lašeliai. Mandarinai žybsi ir liejasi visokiom savo atmainomis: sacumos, tandžerinai, klementinai. Jei galėčiau, atsikąsčiau, bet buteliukas per kietas.
Toliau yra citrinos užuomina, kaip kvapas iš tik ką pagaminto ir taškančio burbulus kokteilio su citrinų skiltele. Paskui atsiranda čiobreliai, ir kuriam laikui negalite galvoti apie nieką, tik juos. Kaip čiobrelių, pačių rinktų ir džiovintų, maišelį atidarius. Mano tėvai rinkdavo čiobrelius ir džiovindavo, prisimenu kvapą. Kerta į tarpuragę.
Ir galiausiai nusėda ir kvepia šiltu medžiu. Tai ne sandalmedis, tai greičiau rūgštokas, taurus ir santūrus kedro kvapas iš Oregono ir Vašingtono valstijų. Ar aš esu vienintelis, kas uosto senų motelių interjerą Amerikoje, traukia į šnerves baldų ir medinių durų kvapą ir nuo to svaigsta? Turbūt taip. Bet ar kas man uždraus?
Japoniškai skambantis „Oyedo“ (o citrusai yra labai japoniškas vaisius) yra ramybės kvapas, suprantamas tik tiems, kas dar keliaudavo Japonijoje tais laikais, kai ten neveikdavo jokie Europos ar Amerikos mobilieji telefonai. Sykį per dieną paskambindavau iš Tokijo ir Osakos į savo numerį Anglijoje, pasitikrindavau, ar nepaliko kas balso pašto žinutės. Visas stresas nuplaukdavo, nes viskas buvo toli. Šie kvepalai yra labai panašūs į tą jausmą. Reikėjo daug metų, kad vėl prie jo grįžčiau.
