Italijoje, pavyzdžiui, dar prieš pora dešimtmečių visas TV laidas vesdavo jaunos moterys su didelėmis krūtinėmis, nepriklausomai nuo gabumų.
Jeigu tai veikia geriau, negu bet kuris kitas būdas, ką čia dar galvoti? Tai ir negalvodavo. Šiais laikais Italijoje (kaip ir Lietuvoje) televiziją žiūri tik tie, kam didelės krūtinės ar riestos subinės neberūpi dėl natūralių priežasčių.
Bet kvepalus perka jaunesni žmonės, todėl jiems pardavimo stebuklai eina pagal jų pageidavimus.
Kai rašiau apie Paco Rabanne kvepalus prieš kurį laiką („Senelis aristokratas ir jo budulis anūkas“ ), minėjau blogiausius istorijoje marozų ir gezų kvepalus, Paco Rabanne One Million – jie parduodami aukso luito formos flakone.
Įsivaizduokit, pas budulį ateina jo patelė dryžuotais nagais ir leopardinėm tympom, pamato ant lentynos, kur turėtų būti knygos, aukso luitą, ir sako: „O, blemba, tu turi aukso luitą – kiek jis kainuoja?“.
„Milijoną“, atsako budulis, segdamas užtrauktuką ant savo tašytės.
„Tai kodėl tu vis dar gyveni su tėvais?“.
„Nes nenoriu išsišokti“, – sako minėtasis budulis, segdamasis jau kitą užtrauktuką. Taip ir įvyksta magija.
Kaip parduoti buduliui dar vieną kvepalų flakoną, klausiate manęs? Paprasta. Štai šiandienos kvepalai: Invictus, iš to paties Paco Rabanne. Invictus reiškia „nenugalimas“.
Kvepalai išpilstyti neišpasakyto baisumo flakone, kaip žaislinė apdovanojimo taurė lėlių nameliui – tai lyg plastmasiniai auskarai arba popierinės vienkartinės šlepetės. Tai kaip apdovanojimo imitacija tiems, kas niekada jokio apdovanojimo nelaimėjo ir nelaimės.
Pasižiūrėkite į nuotrauką, kvepalų flakonas, kaip dekoratyvinė vaza iš Širinskienės sodo.
Dabar paskaitykim aprašymą. Prancūziškai parašyta: „žiežirba tarp jūros kvapo gūsio ir gyvuliškos kaitros; didvyriškas medis“. Truputį pretenzinga, bet tiek to.
Ką tu nori iš tų prancūzų. Užtat angliška žinutė: „drąsus mišinys iš gaivumo ir kaitros, galingos jūros natos ir patikimai seksualūs medžio kvapai“. Seksualūs medžio kvapai?
„Pauostyk lentas, mieloji, ko dabar nori?“
„Tavęs, mano medini Neptūne.“
Apie kvapą netrukus pakalbėsime, bet jis yra banalybės fontanas. Kas tokį sukūrė? Aišku, kas. Parfumerijos reikalų komitetas: du dideli meistrai ir dvi moterys, galimai reikalingos čia dėl lyčių balanso.
Jeigu Olivier Polge yra sukūręs Dior Homme (apie juos rašiau – patiks ir maršistams, ir elitui), o antrasis, Dominique Ropion, yra sugalvojęs Carnal Flower iš Editions de Parfums Federic Malle, arba kad ir Costume National Homme Eau de Parfum, apie kurį irgi rašiau nuostabaus jautrumo tekstą: kaip kvepia tautiniai drabužiai už šimtą eurų, tai trečioji autorė absoliučiai neturi kuo pasigirti: Anne Flipo kūrė man visiškai neįdomius mergaitiškus kvapus, kuriuos galėtų reklamuoti kokia atlikėja be balso ir be talento.
O ketvirtoji autorė, Veronique Nyberg, apskritai yra apie nieką – greičiau suvenyrinių žaisliukų kūrėja. Nežinau, gal jos ir turi talentą, bet laiko jį giliai paslėpusios.
Tai ką gi sukūrė šis galingas kolektyvas?
Lipnoką sirupą, kuris atsiveria saldžiais sintetiniais greipfrutais ir mandarinais, ir jau visai dirbtine jūros nata, kaip iš tualeto gaiviklio. Dar yra vestuvinis jazminas (o gal iš tetutės jubiliejaus), ir labai paprasta pačiulių, samanų ir medžio – kaip iš skalbinių minkštiklio.
Nuo šio odekolono norisi nusiprausti arba išvėdinti kambarį, arba ir viena, ir kita. Vienas blogiausių dalykų, sukurtų pasaulyje 2013 metais.
