Kai man suėjo penkiasdešimt ir tapau gyvuoju klasiku, pasižadėjau sau būti dar geresniu ir artimesniu žmonėms, bet gavosi kitaip: tik leisk minią prie savęs, iš jos išsiveržia vyžoti ir netašyti būrai ir pradeda nešvariais batais eiti per mano sielos parketus ir kilimus. Todėl nusprendžiau, kad visgi teks toliau būti elito atstovu ir, užsilipus į bokštą, iš aukšto žvelgti į pasaulį. “Aš žiūriu į tave, pasauli”, kaip sakė poetas.
Kvepalai, apie kuriuos šnekėsime šiandien, yra iš prancūzų parfumerijos namų Evody, ir vadinasi Noir d’Orient, kas reikštų “Rytų juoduma” arba “Rytietiškas juodulys” arba “Rytietiško stiliaus juoda spalva”. Vienu žodžiu, jūs supratote.
Man nelabai patinka, kai kūrėjai lieka nepaminėti, bet, kaip esu sakęs ne kartą, visokių yra autorystės stilių: pavyzdžiui, Francis Kurkdjian, sukūręs visų Lietuvos fyfų dievinamus Baccarat Rouge 540, jau turi savo parfumerijos namus ir jis yra savo paties prekės ženklas, panašiai kaip prekės ženklas yra Užkalnis, kuris jums rašo šią apžvalgą. Neseniai rašiau apie labai garsaus Pierre Bourdon kūrinį “French Lover” - tas meistras irgi niekada neslepia savo autorystės.
O čia autorius mums nežinomas, todėl aklai sprendžiu tik iš kvapo ir iš sudėtinių dalių dokumentų, ką čia jums papasakoti apie kvepalus Noir d’Orient, kurie, nepaisant to, kad nėra ypač originalūs, yra fantastiški.
Aš negaliu nustoti jų uostęs: trumpai kalbant, tai yra prieskonių ir medžio mišinys, mušantis tiesiai per smegenis, daužantis, nepaleidžiantis dėmesio: jis griebia už nosies ir nepaleidžia vaizduotės.
Kartais taip būna: nežinomo autoriaus kvepalai, kaip nebrangūs amerikietiški Cremo Blue Cedar & Cypress - už kuriuos mokėjau taip pigiai, kad net buvo gėda prieš pardavėją, yra taip gerai sukalę klasikinę formulę, kad tiesiog negali nuo jų atsitraukti.
O kvapas, apie kurį rašau šiandien, man labiausiai priminė (netiesiogiai) Giorgio Beverly Hills Red for Men (taip, tie patys už 1000 dolerių: tas pats prieskonių ir aromatinio medžio gūsis, kuris seks paskui jus kaip šleifas.
Tik Noir d’Orient yra skirti ir vyrams, ir moterims: 2014 metais, kai jie buvo sukurti, visi aukšto lygio kūrėjai nustojo skirstyti kvepalus į vyriškus ir moteriškus.
Kvapas atsiveria smilkalais, bet saldžiais ir visai ne religiniais. Kai kas net pasakytų, kad kvape yra sintetiškumas, toks popsinis smilkalų motyvas, o ne tikroji smilkalų grėsmė ir juodoji magija, kaip, pavyzdžiui, mano labai mėgstamuose ir beprotiškai populiariuose Initio - Oud for Greatness, kuriuos lietuviai šluote šluoja nepaisant bedieviškos 260 EUR kainos už flakoną. Lietuviai gerai gyvena, pasakysiu aš jums, ir vargo nemato.
Toliau yra saldžiai aitrus gvazdikėlių ir cinamono mišinys, ir cinamonas, kuris gali būti labai lipnus ir įkyrus (nors ir ne toks užknisantis, kaip vanilė), negauna plačiai išsiskleisti, jį kaip mat suvysto ir užkloja kedrai ir sandalmedis, paleistuviškas, gašlus pačiulis (kai kas sako “pačiulė”, velnias supaisys, aš esu anksčiau “pačiuliais” vadinęs daugiskaitoje, , dabar man vienaskaitos etapas), ir užvis labiausiai romas. Romo kvapas yra toks, kurio su niekuo nesupainiosi: net labai nepatyrę olfaktoriniai pradinukai išskiria tą kvapą be jokio vargo.
Tai iš esmės yra Kalėdų šventės kvapas, pirkinių, prabangos, gerų kilimų, patikimų ir gerai prižiūrėtų baldų, ir amerikietiško kalėdinio pyrago su cukatais ir razinomis, anakardžių riešutais ir migdolais, kvapas. Jis tinka prie gerų drabužių ir kokybiškų batų, prie gero švaraus automobilio ir liepsnojančio židinio. Pagalvojau: kaip gerai, kad iki Kalėdų liko tik trys savaitės, ir keturios iki naujųjų, kuriuos sutiksiu irgi Kuršių nerijoje, tarp pušų ir marių ir jūros vandenų. Linkiu ir jums visko paties geriausio.
