Kad kažkam nepatiks ir kokie violetiniai ar kitokie dundukai iškolios? Nebijau. Teistumo? Turėjau, jau nebeturiu, ir nebaisu buvo nei tada, nei juo labiau dabar. Pas mus kas antras žmogus turi teistumą, be to, kaip aš jį užsidirbau, tai tik garbę man daro – pasiunčiau vatniką viešai už jo vatninkiškas šnekas. Tik pagalvokite.
Kad koks restoranas apskųs, jei man nepatiks jų maistas? Didelio čia daikto. Gyvenime apskritai reikia mažiau bijoti ir daugiau daryti. Baimė yra vienas blogiausių kaustančių veiksmų. Šiuos ir kitus panašius dalykus galite persiskaityti mano pamokymuose DELFI+, kuriuos kas savaitę siūlau prenumeratoriams, o kol kas pakalbėkime apie dar vienus kvepalus.
Šie kvepalai buvo prikelti. Jie buvo jau palaidoti, bet trečią dieną pirkėjai grįžo į prekybcentrį ir rado kapą tuščią, nes jie prisikėlė ir vaikšto tarp mūsų.
Kaip žmonės prisikelia iš numirusiųjų (J. Kristus), kaip grįžta pabėgėliai migrantai į Tėvynę ir net už mokesčių mokėtojų pinigus su pagarba ir komfortu parvežami (N. Venckienė) (ir čia mes galime pasidžiaugti, kad pagaliau suveikė jau dešimt metų vykdoma lietuvių į Lietuvą grąžinimo ir į namus viliojimo programa, ir vieną moterį mes jau priviliojome, ir net Kaune įkurdinom, pagal pageidavimus), taip ir kvepalai kartais būna numarinami.
New West kvepalai iš amerikietiškų parfumerijos namų Aramis buvo nurašyti, uždaryti, nebegaminami ir priskirti prie buvusiųjų, ir ramiai sau patyliukais rinko reitingus aukcionuose, kur vis brango. Ir tada Aramis nusprendė kelis kvepalus iš savo kolekcijos atgaivinti – ir epinę Havaną (apie juos rašiau portale DELFI, kad tai bus geriausiai išleisti dvidešimt eurų jūsų gyvenime), ir šiuos, kuriuos neregėtai užsimanysite šiandien įsigyti, bet Lietuvoje jie dažnai būna išparduoti, nes nepilni trisdešimt eurų ir toks gėris, kad galima kibirais semti.
Šiuos kvepalus Aramis sukūrė tolimais 1988 metais ir jie buvo specialiai sugalvoti, kaip Kalifornijos šlovinimas (kadangi aš pats esu Kalifornijos šlovintojas ir garbintojas, tai nenuostabu, kad apsiseilėjęs rašau apie kvapą, kuris skirtas geriausiam žemės lopinėliui mūsų žemėje). Net pakuotėje nebuvo rašoma: Aramis New York. Vietoje to – Aramis, Los Angeles, California.
Šie kvepalai taip pat yra nuostabus erzinimo instrumentas visiems tiems pedantams ir rakinėtojams, kurie kas savaitę mane informuoja, kad čia ne kvepalai, o koks tualetinis vanduo ar bla bla dar kas nors. Žinot, man koncentracija visiškai neįdomu, ir tas klasifikavimas yra grybo vietoje, nors apie kvepalus ir kvapus išmanau gal 9000 kartų daugiau už jus ir esu praktiškai kvapų akademikas ir beveik mokslų daktaras (nors ir tik savo paties galvoje). Taigi va, New West buteliukas neturi nei PARFUM, nei EAU DE PARFUM, nei EAU DE TOILETTE – vietoje to jie rašo iki tol nevartotą, ir dabar nevartojamą anglų kalbos žodį SKINSCENT, sakykim taip, aromatas odai, ar kažkas panašaus. JAV neturi kalbos komisijos ir gali žodžius išsigalvoti, kaip tinkami. Atseit, čia šitą galite purkštis ant odos, kad kvepėtumėt.
Kvepalų meistras Yves Tanguy, prancūzas, persikėlęs dirbti į JAV ir jau prieš daug metų išėjęs į pensiją, šį kvapą sukūrė kaip pirmąjį pasaulio istorijoje jūrinį kvapą (nors, teisybės dėlei, panašius pareiškimus daro daugelis gamintojų, tiesiog tais laikais tokio klasifikavimo dar nebuvo, todėl daugelis gali sakyti, kad jie pirmieji sukūrė kažką šioje kategorijoje, tik to niekam nesakė). Jo paties liudijimu, kurio gamintojai Aramis patys nesiruošia labai skleisti (bet jis yra literatūroje), jis sukūrė New West, paėmęs mados namų Chanel seną (1974) kvapą Cristalle ir pridėjęs prie jo sintetinio kalono. Kalonas – tai formuluotė, kuri suteikia ozono kvapą, kas yra keista, nes ozonas yra bekvapis, bet panašiai kvepia oras po griaustinio ir liūties, ir todėl kažkas sugalvojo, kad tai ozono kvapas. Yves Tanguy daugelį metų dirbo mados namuose Chanel ir visas jų formuluotes žinojo kaip nuluptas.
Taigi New West, naujųjų Vakarų, vakarinės pakrantės kvapas atsiveria būtent kalonu ir mėta, ir tai yra tas vandenyno kvapas, apie kurį mano draugė kaskart ir kasdien sako – ar jauti, kaip kvepia vandenynas? Niekur kitur nieko panašaus nepatirsi ir neužuosi, tik Kalifornijoje, ir geriausia – Kalifornijos pietuose. Ten dar yra ir bergamotė, citrusinis dvelksmas, lengvai nueinantis į rozmariną ir kitas apetitą keliančias žoles ir prieskonius – raudonėlį, šalaviją, muskatą (nebandykite vadinti jo muškatu, nes tada atrodysite kaip kokia iš po akmens išlindusi jūsų prosenelė, kuri dar ir skarlatiną vadina škarliatyna, o terapeutą – tarapautu), levanda, lauro lapus ir kadagio uogas.
Tai tokia begalinė gaiva, toks geras gyvenimas, tokia laisvė, kad tai galės suprasti tik nedaugelis, bet įsivaizduoti gebės visi, kas tik pasistengs. Kvape jokių smilkalų, jokio bizantiškojo ar afrikinio prado, tai jauna širdimi ir išvaizda žemė, kur dar prieš pusantro šimto metų beveik nieko nebuvo (pusė Vilniaus senamiesčio gatvių yra žymiai senesnės nei seniausi Kalifornijos pastatai). Nudžiūva ir džiugina kedrais, samanomis, sandalmedžiu, ir – kitaip nebūtų Kalifornija – pačiulio marijuaniniu dūmeliu, hipiškuoju gaivalu. Bet tai ne prirūkyta patalpa, ne, tai švara kvepiantis kalifornietiškas pastatas, kur saulėje įkaitintas medis skleidžia laimingiausią pasaulyje nuotaiką.
Jeigu žmogui, nebuvusiam Amerikoje, duosi pauostyti šio kvapo, jis viską mes ir pradės krautis lagaminus už Atlanto. Kadangi aš pats esu pusiau amerikietis ir ten mano nuolatiniai namai, o Lietuva – tik sunkaus darbo ir didelių uždarbių vieta, tai aš tiesiog daug negalvojęs nusipirkau bilietus prie Ramiojo vandenyno. Štai kas būna nuo kvepalų.
