Dar prisimenu, kai ant mano darbo stalo S.Konarskio gavtėje, apie 1991-uosius metus, buvo peleninė. Ot tai buvo laikai. Gerai būtų, kad jie niekada negrįžtų.
Šie kvepalai, sukurti Yves Saint Laurent mados namų, yra iš tų laikų, kurie mums dabar atrodo kaip visiška praeitis. Sukurti 1988 metais, jie yra epochos atspindys – begėdiškos, kai dar galima buvo rūkyti visur, ir kai apie alkoholio ribojimus, o juo labiau reklamos draudimą, nebuvo nė kalbos. Reklamuok, kiek nori. O baruose ir klubuose rūkyk, kiek nori, tegu ir scena per dūmus vos matosi. Jazz kvepalai tą nuotaiką atliepia.
Tik tokie kvepalai, „firminiais“ tais laikais vadinti, paprastam žmogui Lietuvoje buvo pernelyg brangūs, kad apie juos net galvotų. Į tas parduotuves, kur būdavo samdomos aštuoniolikmetės putlialūpės gražuolės, lyg iš apatinio trikotažo reklamų, eiliniai pirkėjai nė nosies nekišdavo. Ne jiems buvo tos undinės: jos su nepotencialiu pirkėju nė nekalbėdavo.
Jazz buvo iš tos pačios serijos, kaip Opium ar Fahrenheit, turtingųjų stalui. Paprastam žmogui Lietuvoje reikėjo dvi-tris savaites dirbti ir nieko nevalgyti, kad tokius nusipirktų. Juo labiau, kad „prancūziški“. Daug kam tuomet atrodė, kad būtent kilmės šalis yra kokybės garantija: buvo ponių, kurios girdavosi turinčios pinigų tiek, kad į Italijoje ir Ispanijoje gamintus kvepalus nė nežiūri. O jau kur ten Amerika: tie išvis „sintetiniai“. Apie „sintetinių“ ir „natūralių“ kvepalų mitą kada nors reikės visą tekstą surašyti, nes begalės tebemanančių, kad yra vyriški ir moteriški kvapai, o kažin kokios „natūralios“ medžiagos geresnę kokybę užtikrina.
Kad kvepalai Jazz Yves Saint Laureny liko trims dešimtmečiams, ir vis dar gaminami, yra savotiškas stebuklas. Ir kainuoja jis vis dar nepigiai: apie €90 už 80 ml buteliuką.
Kvapas: labai kompleksiškas.
Pakvimpa džiazo klubu kur nors Naujajame Orleane, peleninėmis, išlaistytu ant baro romu. Ar tai paleistuvystės kvapas? Nebūtinai, bet doros jame nedaug. Iš viršaus jis atsiveria ne citrusu, o muskatu, koriandru, baziliku, vos jaučiamu cinamonu, anyžiais ir levanda, bergamote ir kardamonu. O štai viduryje gvazdikai, jazminai, alyvos.
Nudžiūna į odą, kvapniąsias tonkos pupeles (čia jos ir duoda tą salsvą peleninės ir klubo tvaiką, sumišusį su karčiai rūgščia bergamote iš kokteilių), na, ir dar ambra, muskusas, kedras ir tabakas. Ir dar samanos, miško paklotė. Tai nuostabiai kompleksinis kvapas, kurį reikia uostyti per kelis kartus, nes jis lengvai nepasiduoda.
Jį reikia tyrinėti vėl ir vėl, smegenyse vis ieškant naujų asociacijų. Kiek beieškotum, tai vis bus geras gyvenimas, ne tiek sveikas gyvenimo būdas, kiek svaigalai ir kvaišalai, cheminiai ir emociniai, moteriškų kelnaičių nėriniai, diržo oda, muskusinis dušo gelis ryte, viskas iki automobilio odinių krėslų. Mirga, kaip kaleidoskopas. Šiuolaikiniam žmogui net visko per daug.
Išsilaikymas ir pojekcija: vidutiniai, net prie trumpesnių. Daugelis sudėtinių dalių ilgai negyvena.
Tai vienas radikaliausių kvapų, kuriuos sukūrė Yves Saint Laurent mados namai, labiau garsėjantys saugiais ir komerciniais aromatais, tokiais, kaip Opium, pasiekusiu didelę komercinę sėkmę, bet niekada nepadariusiu revoliucijos. Su Jazz – viskas atvirkščiai. Tai genijaus darbas, neišmušęs didelių pinigų. Kažkas panašaus į Jazz atsitiko su Ralph Lauren Safari (1992) – genialus kūrinys, su citrusais ir prieskoniais, nueinantis į egzotinius medžius, linksminantis žinovus, gurmanus ir frykus, bet niekada netapęs komerciniu smūgiu ar sėkme. Kaip retas filmas, laimėjęs festivalius, bet nesurinkęs milijonų.
Jazz yra vieni keisčiausių kvepalų mano kolekcijoje. Apžvalga užėmė taip ilgai, kaip jokia kita. Manau, buvo verta.
