Šiandien kvepalai iš parfumerijos namų, apie kuriuos nesu rašęs, man atrodo, niekada. Vieni Karl Lagerfeld man praeityje buvo labai šokiravę: tai buvo Karl Lagerfeld Classic, kuriuose buvo tiek daug pudros kvapo, kad stebėjausi, kam jie gali patikti. Praėjusiais metais ruošiausi laidai DELFI televizijoje, ir mūsų grimuotoja Julija pasakė, kad ieško kvepalų, kurie kvepėtų pudra – patariau juos pabandyti, juo labiau, kad šiais laikais jie labai nebrangūs (vos virš dvidešimties eurų, nėra apie ką šnekėti), ir jie tikrai atitiko lūkesčius.
Bois de Yuzu, apie kuriuos šiandien kalbėsime, reiškia „juzu medieną“. Juzu ( 柚子) yra japoniškas (kilęs iš Kinijos ir Tibeto) citrusinis augalas, kurio vaisiai arčiausiai mandarino arba mažo greipfruto, plačiai naudojamas kaip prieskonis, su įsimenamu citrusiniu skoniu. Šiuose kvepaluose kalbame apie juzu medieną, tiksliau, jos kvapo amplifikaciją, nes pati mediena kvepia silpnai, nebent ją labai energingai smulkintume.
Kvapo kūrėja – Emilie Coppermann Bevierre, daugiausiai lengvų ir „moteriškų“ kvapų autorė (ji mažai dirba su smilkalais arba tabaku, ten daugiau gėlės ir uogos).
Kvepalai sukurti palyginti neseniai, 2018 metais – jie niekada netapo baisiai populiariais, bet uždirbo labai daug gerų atsiliepimų, nes citrusinių kvapų gausoje tai yra, sakykime taip, kitokie citrusiniai kvepalai, kur tikrai citrusas iš pat pradžių supintas su medžiu, tvarus ir stabilus. Tokiais žodžiais apie citrusinius kvapus labai retai kalbama, jie dažniausiai yra labai lengvi, efemeriški, toli besiplaikstantys ir greitai išnykstantys.
Bois de Yuzu prasideda nuo mandarinų ir „sušalusio imbiero“, dabar labai išpopuliarėjusio kvapo, kuris tikrai dvelkia ne tik rūgštumu ir pikantiškumu, bet ir šalčiu. Toliau, kai mandarino gaivios sultys ir lupama žievelė nuslopsta, ir atsiranda ta juzu mediena ir šalavijas – pastarasis visai lietuviškas, tiesiog lyg iš močiutės daržo. Bazė – palyginti lengva: čia tik samanos ir kerpės, ir dar papirusas. Papirusą kažkada turėjau savo namuose vaikystėje, augaliukas buvo atvežtas iš Prancūzijos, ir visi, kas ateidavo į svečius, negalėdavo patikėti, kad toks egzotinis augalas tikrai egzistuoja. Papirusas yra sausas, jo kvapas panašus į išdžiūvusią žolę ir šieną, ir Nilo pakrančių Egipte tikrai nelabai primena, nors gal, pritaikius vaizduotę, galima ir tokį ryšį atrasti.
Kvapas yra nuostabiai primenantis rankas, kaip jos kvepia po to, kai skynei arba lupai mandarinus (tuo kasdien užsiimdavau, kai gyvenome Palerme, o paskui – Portugalijoje prie Atlanto, ir gerai prisimenu tą dvelksmą), taip pat išnyra iš atminties japonų namai, jų mediena, įkaitusi vasarą, arba statybinė mediena, persigėrusi vandeniu iš sniego, kuris gausiai iškrenta japonų Alpėse – galvojau apie šventyklas anksti ryte, kur eidavau beveik nemiegojęs, nes man būdavo labai gaila laiko per mano keliones, galvojau apie sniego pusnis Nagane, kur kažkada vyko olimpinės žaidynės, o aš vaikščiojau tarp apsnigtų dviračių ir sniegą uoliai valančių tvarkdarių, o paskui leidausi į Zenkoji (善光寺) šventyklos požemį, kur eini koridoriumi, ten visiška tamsa, ir reikia braukti ranka per sieną, kol neužčiuopi metalo rankenos, ir kai ją užčiuopi, randi laimę. Aš ten buvau, ir man atrodo, kad radau ten laimę, o šie kvepalai man dabar priminė tą šaltos žiemos jausmą.
